Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją. Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“
(Iš Evangelijos pagal Matą 10, 37-42).
Mylėti kaip myli Dievas
Kai kas sako, kad Jėzaus mokymas kupinas išminties. Jo žodžiai visada tokie gilūs! Kai kas su didžiausia aistra atsideda Evangelijų studijoms. Ypač kai joms vadovauja koks nors (jaunas ir gražus) specialistas, žinantis senovės kalbas. Tad galintis skaityti originalą. Religija daug kam tokia reikšminga jau vien dėl jos įtakos kultūrai ir menui. Kai kas dalį savo sekmadienio netgi paskiria lankyti senovines meno perpildytas bažnyčias (ir ištveria keturias valandas klausydamiesi gidų greitakalbės be loginių kirčių). Daugybė žmonių žavisi sakralumu...
Ar iš to atpažįstami Jėzaus mokiniai? Ar būtent dėl aukščiau išvardytų dalykų Jėzus pripažintų juos savo sekėjais? Gal. Tačiau šio sekmadienio Evangelijos tekstas atrodo visai apie kai ką kita. Atrodo, kad svarbiausi krikščioniškojo gyvenimo elementai visai kitur, visai kitokie.
Iš savo sekėjų Jėzus reikalauja ne šiaip sau eilinės „normalios“ meilės. Ne susidomėjimo. Ne greit išsisemiančio entuziazmo. Jis reikalauja būti mylimas labiau už bet kurį kitą asmenį žemėje.
Jis reikalauja būti mylimas labiau už bet kurį kitą asmenį žemėje.
Labiau netgi už kraujo ryšių saitais susietus žmones. Labiau netgi už tuos, kurie tau dovanojo gyvybę (tėvą ir motiną). Labiau netgi už tuos, kuriems mes ją dovanojome (sūnų ir dukterį). Taigi, atrodo, nėra svarbesnio santykio gyvenime už Jėzaus ir mokinio santykį. Kraujo ryšiai tampa antraeiliais ir visai nereikšmingais, kai Jis pakviečia sekti. Eiti Jo keliu.
Tarsi to būtų negana, Jėzus reikalauja, kad Jo mokinys būtų pasirengęs pasitikti netgi kančią. Kad tik išliktų Jam ištikimu. Ir čia kalba ne apie negandas, kurios nelauktai tave užgriūna, kad neturi kur dėtis. Kryžius yra numatyta kančia, akivaizdūs sunkumai, prisiimta rizika. Kai apsisprendi konkrečiai elgsenai, kai drąsiai pasirenki eiti prieš srovę, pasekmes anksčiau ar vėliau pajusi. Štai kryžius, kurį pasiimti kviečia Kristus: nuoseklumo ir ištikimybės kryžių, bandymo ir persekiojimo kryžių, vienišumo ir nesėkmės kryžių.
Čia kalba ne vien apie didžią, saugią, solidžią, stipresnę už kraujo ryšius meilę, bet bandomą meilę. Bandymas – neišvengiamas. Jis – būtina santykių dalis.
Čia netgi kalba apie meilę, kuri nebijo rizikuoti netgi pačia gyvybe. Jo sekėjas turi būti pasirengęs dėl Jėzaus netgi gyvybę atiduoti. Užtikrintas, kad ją atgaus puikesnę ir nuostabesnę. Ir nesibaigiančią.
Ar galima to reikalauti iš normalių dvidešimt pirmojo amžiaus vyrų ir moterų?
Ar viso to ne per daug? Ar galima to reikalauti iš normalių dvidešimt pirmojo amžiaus vyrų ir moterų? Ar šitas kelias nėra vien herojams, vien kai kuriems (mažumai)?
Jėzaus žodžiai, kad nekiltų abejonių, nėra skirti tik kai kuriems, labiau atsidavusiems Bažnyčiai. Jie - kiekvienam, kuris nori ne tik vadintis, bet būti krikščioniu. O tai reiškia - susisieti su Juo meile, kuri viską visiškai perkeičia ir tampa jų egzistencijos kompasu.
Nes jų meilė yra tik atsiliepimas (visada neatitinkantis) į Jo beribę meilę. Į meilę iki galo. Padovanojant gyvybę. Išliejant kraują. Ant kryžiaus.
