Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. (Mt 14, 13-21)
Jūs duokite valgyti
Ne dėl noro nustebinti visa tai. Jėzus nesiekia pašalinti abejonių. Ir ne dėl sėkmės ar populiarumo. Jėzus netrokša patraukti minias ir užsitikrinti palaikymą.
Raktas į poelgį – perprasti jausmus, kurie Jėzų apima vos išlipus iš valties, vos pamačius tas jį sekančias minias. Jam pagailo jų. Tai ne emocija, ne mandagi užuojauta, ne greit praeinantis susigraudinimas.
Užuojauta reiškia pasirengimą pasidalinti vargstančiųjų vargais, kančiomis, nusiminimu, troškuliu, alkiu.
Cumpassio – lotyniškasis žodis paraidžiui sakytų: iškentėti kartu. Užuojauta reiškia pasirengimą pasidalinti vargstančiųjų vargais, kančiomis, nusiminimu, troškuliu, alkiu. Tikra užuojauta yra pasirengimas padaryti ką nors, kad sumažėtų skausmas, išsisklaidytų liūdesys, būtų nugalėtas visokiomis grimasomis pasirodantis blogis, išlaisvintas įkalintasis padėtyje be išeities.
Tokia užuojauta yra vienas iš tų veidų, kuriuo pamatai meilę.
Tik iš meilės Jėzus laužo duoną ir valgydina minias.
Apaštalai ne tos pačios logikos. Jėzaus sekėjų kojos tvirtai stove ant žemės. Vietovė tuščia. Laikas vėlyvas. Paleisk žmones. Teeina sau. Tepasirūpina savimi ir savo poreikiais. Tepavalgo kas ką ras.
Tokį požiūrį šiandien madingai pavadintume kryptingu liberalizmu. Prisiimti atsakomybę, pasirūpinti daugybe badaujančių yra keblu ir švaistūniška. O protingai pamąsčius, tiesiog neįmanoma. Kiekvienas turi rūpintis savimi. Kiekvienas tegul kapstosi kaip moka. Jei kas neras ką įsimesti burnon, tuo blogiau jam. Tai būdas kaupti atsargas. Skatinti kiekvieno iniciatyvumą, konkurenciją ir išradingumą. Telaimi geriausieji!
Apaštalų logiką (kam tie nemalonumai, rūpestis ir atsakomybė) Jėzus keičia meilės logika. „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. Tačiau ši “aptarnavimo” dvasia vistiek turės skaitytis su realybe: penki duonos kepalai, dvi žuvys. Išeities nėra. Gerai pagalvok ir pasinaudok išmintingu patarimu. Atsisakyk atsakomybės daugybės žmonių alkiu. Ne pirmą kartą geranoriškumas ir atsidavimas bus pakeistas kai kuo brutalesniu…
Ir visgi ne. Jėzus nurodo minioms susiėsti ant žolės. Paskui palaimina kepalėlius ir duoda mokiniams juos dalinti miniai. Taip įvyksta stebuklas. Sulaužytos duonos užtenka visiems. Ir ne po kąsnelį. Sulaužytos duonos yra užtektinai. Pasisotinus dar daug lieka.
Stebuklas, kuris pasikartoja kiekvieną kartą, kai pajuntame užuojautą.
Stebuklas meilės, kuri moka ”laužyti duoną”. Stebuklas gerumo, kuris pajėgia visada numalšinti alkį. Pasitikėjimo stebuklas, kai esi priešais likusias “dvylika pilnų pintinių”.
Stebuklas, kuris pasikartoja kiekvieną kartą, kai pajuntame užuojautą. Ir kai atsisakome išsilaisvinti nuo ne mano bėdos.
