Artūras Kazlauskas: Sekmadienio homilija. Man Jėzus nepatinka

O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas.“

Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.“ (Lk 4, 21 -30)

Man Jėzus nepatinka

O galėjo būti triumfo sugrįžimas. Jaunas kaimo vyras, kurio klausosi, kuriuo domisi ir stebisi visi. Jis moka pasakyti ir padaryti. Jei jau visa Galilėja dėl jo eina iš proto, tai čia, Nazarete, jis turėtų spindėti ryškiau už ryškiausias žvaigždes. Visi lenktyniautų tarpusavy kuris primas primins, kad visada jį mylėjo, kad visada jį gerbė ir žavėjosi, kad jį laikė tikru sūnumi, kad jis saviškis...

Galėjo, bet taip neįvyko. Lukas negailestingai užfiksuoja nazarėnų nuotaikų kaitą. Iš susižavėjimo ir nuostabos į rūstybę ir neapykantą.

Kodėl?

Aišku, reikia pripažinti, kad Jėzus nieko nepadarė, kad sušvelnintų padėtį, užglaistytų kampus, išspręstų problemas. Jis netgi pila benzino į ugnį. Kam sakyti tai ką reikėtų nutylėti?! O jis tam naudoja net Biblijos pavyzdžius!

Pakišo koją grįžimo į tėviškę emocijos? Nedovanotina komunikacijos klaida?

Atrodo, tikrai ne.

Evangelijos skelbimas, nepamirškime, yra skirtas vargšams. Vargšai priima Dievą, kuris ateina vargingai, taip kaip jie. Ranka pasiekiamas Dievas, Dievas, kuris tampa žmogumi, žmogumi, kurį matė augant, žaidžiant, mokantis, meldžiantis, kasdien sunkiai dirbant. Autentiški vargšai visu tuo nesistebi. Toks artimas Dievas, kuris pažįsta jų vargus ir skausmus, kuris prakaituoja ir alksta kaip jie, yra paguoda ir džiaugsmas.

Tie, kurie nėra vargšai, nori Dievo kaip kostiumo – pasiūto specialiai jiems, Dievo, kuris atlieptų jų svajonėms ir įvaizdžiams.

Nekreipiant dėmesio į socialinius sluoksnius, tie, kurie nėra vargšai, nori Dievo kaip kostiumo – pasiūto specialiai jiems, Dievo, kuris atlieptų jų svajonėms ir įvaizdžiams, reikalauja Dievo pagal poreikius ir klišes.

Turbūt todėl nazarėnai atmeta Jėzų. Jo aiškų kalbėjimą palaiko arogancija, nuginkuojantį paprastumą – puikybe ir atsisako tikėti, kad vienas iš jų yra Dievo siųstasis, atsisako leisti Dievui būti artimu, šalia, vargšu, beginkliu.

Tarp kitko, Evangelijos skelbimas (skirtas pirmiausia vargšams, bet paskui ir kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai) yra įsakytas ne dėl troškimo įtikinti, suvilioti, prisiderinti. Jėzus ne manipuliatorius!

Svarbiausia – ištikimybė Tėvui ir jo paskirtajai misijai.

Jo geroji naujiena negali būti parduodama kaip skalbimo milteliai. Šiame jauname nazarėne, kuris yra Dievo Sūnus, nėra sėkmės miražo. Svarbiausia – ištikimybė Tėvui ir jo paskirtajai misijai. O taip pat – ištikimybė žmogaus laisvei. Štai į ką bus nuolat nukreiptas Jėzaus žvilgsnis. Tai kas, kad kaina didelė …