Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15, 1–3. 11–32)
Abu šio Jėzaus palyginimo broliai nepažįsta savo Tėvo.
Jo nepažįsta jaunėlis, besijaučiantis dusinamas jo artumos, tad nusprendęs keliauti kuo toliau, išsireikalavęs pusės palikimo ir trenkęs durimis. Žinome, kad nepažįsta, nes dėl alkio susiruošęs sugrįžti, iš anksto kuria prakalbą: “Žinau, kad po to ką pridariau, daugiau nebegalėsi laikyti manęs sūnumi. Tad priimk bent jau samdiniu”. Ir jis neklystų jei jo tėvas būtų “normalus”, kaip visi kiti.
O vyresnysis sūnus, nuolat buvęs su tėvu, jį geriau pažįsta? Jo “teisės”, jam leidžia pateikti daugybę priekaištų, atskleidžiančių tikrąjį sūnaus veidą: “Tau nuolat tarnavau. Vykdžiau visus tavo įsakymus”. Čia ne sūnaus, o samdinio žodžiai. Samdinio, kuris turi ne tėvą, o šeimininką…
Abiejuose broliuose, patinka mums tai ar ne, atpažįstame save pačius.
Abiejuose broliuose, patinka mums tai ar ne, atpažįstame save pačius. Nuo situacijos priklauso kurio iš dviejų veidą, poelgius, mąstymą, žodžius atpažįsta mūsų Tėvas.
Kartais namo sugrįžtame daugiau netverdami iš bado. Ir gėdijamės dėl savo padėties, dėl to, kad taip greit iššvaistėme savo gera, dėl dabar jau akivaizdaus savo kvailumo… Taip, kad nesitikime jog su mumis elgsis su meile ir švelnumu. Jau nesitikime pagarbos ir subtilumo mūsų atžvilgiu. Tėvas nustebina mus savo elgesiu ir žodžiais, tad nieko nelieka kaip atsiduoti į Jo gailestingumo glėbį… Tik tada įmanoma suvokti situaciją. Kaip galėjome tikėtis surasti laisvę iškeliaudami toli, o namuose palikdami baisią kančią?
Tačiau kartais būname broliais vyresnėliais… Būna, kad jaučiamės “kaip reikiant”, rodome savo ištikimybę, klusnumą, tiesumą ir mums atrodo tikra kvailystė, išprotėjimas kelti šventę kažkam, kas taip greit iššvaistė visų mūsų taip sunkiai kauptą gėrį. Taip negalima!
Vienintelis kuo nepajėgiame būti yra Tėvas. Tai viršija mūsų jėgas ir vaizduotę.
Vienintelis kuo nepajėgiame būti yra Tėvas. Tai viršija mūsų jėgas ir vaizduotę. Ir tiesiai šviesiai pasakykime, kad niekada nepajėgtume elgtis kaip Jis. Ar suvokiame ką reiškia Jo tylėjimas, Jo spengiančios kančios kupinas elgesys sūnui iškeliaujant? Ir ar nesukrečia raginimas, kuriuo Jis skubina visus ruošti šventę tam, kuris sugrįžo? Ar nejaudina mūsų žodžiai, šiame palyginime net du kartus pakartoti: „Švęskime ir linksminkimės, nes mano sūnus, o tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!”
