Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1-11)
Turbūt ir jūs matėte ne vieną filmą apie Jėzaus gyvenimą. Skaitant šią Evangelijos ištrauką man prisimena dviejų režisierių kūriniai. Abu, tarsi susimokę, parodo labai stiprią Petro reakciją į Jėzaus paraginimą žvejoti. Aišku, toks režisierių laisvas pasirinkimas, tačiau taip juk galėjo būti iš tikrųjų. Visa vargo naktis be laimikio. O štai Mokytojas, Dievo žmogus, dedasi pažįstąs ežerą geriau už žveją profesionalą.
Tas, kuris pasitiki Dievo žodžiu, rezultatus vertina ne savo, bet Jo matu.
Padaryti tai, ką nurodo Jėzus, nelabai norisi. Tačiau nugali žmogiškasis išmintingumas. Čia teisus galėtų būti vienintelis dalykas. Tik jis ne iš žmogiškosios logikos. Tinklai bus užmesti „dėl žodžio“
Apie rezultatus mes žinome. Daugybė žuvų, kurias ištraukti reikia pagalbos. Žinome ir tai, ką darė ir sakė Petras. Jis pajuto Dievo artumą ir veikimą, ir išsigando. „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, vadinasi, esi man per didelis, per geras, per doras, o aš jaučiuosi toks mažas, toks blogas, toks nešvarus...
Tačiau nuostabiausia čia ne žvejonė, bet šios istorijos baigtis. „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Atrodo, kad jautimasis netinkamu, trapiu, ribotu nėra kliūtis. Priešingai.
Gydantysis visada bus ir sužeistasis. Tas, kuris gelbsti, visada turės būti gelbimas. Mokantysis visada privalės mokytis. Ir vadovauti galės tik tas, kuris nepamirš, kad jam pačiam reikia vadovo.
Būtent čia yra Dievo malonės galybė!
Žmones žvejosi… Dievas pasinaudoja mumis, vyrais ir moterimis, gelbėdamas mūsų artimuosius iš blogio, iš visko, kas gali pražudyti, kas gali sužlugdyti jų gyvenimą.
Mūsų prognozės, skaičiavimai, troškimas paveikti, neišvengiamai bus nesėkmingos žvejonės istorija. Daug vargo, o rankos tuščios. Pasitikėjimas Jo Žodžiu mums dovanoja netikėtą, nelauktą derlių.
Tik nei vienas tenemano, kad tai, kas vyksta, vyksta kaip mūsų galimybių, gabumų, įžvalgų vaisius... Tai jis veikia, Jis daro įtaką, Jis stebina... Mūsų prognozės, skaičiavimai, troškimas paveikti, neišvengiamai bus nesėkmingos žvejonės istorija. Daug vargo, o rankos tuščios. Pasitikėjimas Jo Žodžiu mums dovanoja netikėtą, nelauktą derlių. Būtent šitaip!
Tai gal atsižadėsime visų savo planų, pasikliausime nuojauta ar pirma į galvą šovusia mintimi? Tikrai ne! Mums reikia pakeisti vien žiūrėjimo kampą ir vertinimo kriterijus. Tas, kuris pasitiki Dievo žodžiu, rezultatus vertina ne savo, bet Jo matu.