Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mk 10, 2-16)
„Negera žmogui būti vienam“. Sakinys, Dievo ištartas žmonijos istorijos pradžioje, yra įrašytas pačioje kiekvieno vyro ir moters gyvenimo širdyje. Čia ir esminis žmogaus pašaukimas – kiekvienas yra kviečiamas į bendrystę, į solidarumą, ir tarpusavio pagalbą. Galėtume pasakyti, kad tai – ir Dievo “pašaukimas”. Jis juk ne tolima vienatvė, bet trijų Asmenų santykis. Galime netgi sakyti, kad šis pašaukimas, pasėtas kiekvieno tvarinio širdyje, ir yra kiekvieno Dievo sukurto dalyko esmė. Čia ir yra giliausia prasmė Pradžios knygos teiginio, kad esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą (plg. 1, 26).
Kaip Dievas negyvena vienas, taip ir vyrai ir moterys negali gyventi vieni. Tai reikia suprasti pačia plačiausia prasme. Yra nesuskaičiuojama daugybė bendrystės būdų, kurie savo kulminaciją pasieks laikų pabaigoje, kai Dievas bus viskas visame kame (1 Kor 15,28). Čia – žmonijos vienybės išsipildymas aplink vienintelį Viešpatį ir Tėvą.
Šio sekmadienio Evangelija kviečia apmąstyti ypatingą ir esminę bendrystės formą, gimstančią santuoka. Į kai kurių klausimą ar galima atleisti žmoną, jaunasis Nazareto pranašas iš karto tiesiai neatsako. Pirmiausia Jis kviečia apmąstyti Mozės nuostatą, kai vyras aptinka moteryje ką nors nepadoraus (Įst 24, 1). Apie tuos nepadorumus istorijos bėgyje būdavo svarstoma audringai. Kai kurie nepadorumu laikė svetimavimą, kai kurie – prisvilusią košę… Mozės nuostata dėl skyrybų rašto siekė tam tikru būdu apsaugoti moterį. Tokį raštą turėdama moteris išsaugodavo savo garbę ir galimybę susituokti dar kartą.
Mozės nuostata dėl skyrybų rašto siekė tam tikru būdu apsaugoti moterį. Tokį raštą turėdama moteris išsaugodavo savo garbę ir galimybę susituokti dar kartą.
Jėzaus širdyje kitoks planas. Jis primena kūrinijos pradžią, tai yra, pačias vyro ir moters gyvybės šaknis. Ir tiesiog cituoja pirmuosius Pradžios knygos puslapius (1, 27; 2, 24), kur akivaizdžiai matyti jog santuokinės neišardomos vienybės įstatymas yra įrašytas pačiame sumanyme sukurti žmogų. Vyras ir moteris, palieka savas šeimas (o tai anksčiau buvo reikšmingesnis įvykis nei šiandien), kad susivienytų vienas su kitu neišskiriamai „kai laimė lydės ir vargas suspaus, kai sveikata tvers ir ligos suims”, kaip ištariama Santuokos sakramento priesaikoje.
Jėzus sako, kad du sutuoktiniai tampa „vienas kūnas”, pažodžiui viena mėsa, kuri hebrajų savimonėje buvo suvokiama kaip pats asmuo, jo visuma. Šitaip dar kartą pabrėžiamas vyro ir moters pašaukimas į tarpusavio vienybę. Pašaukimą meilei išreiškia Adomo džiaugsmas matant Evą. Čia nėra dominavimo jai ar atvirkščiai – jam. Vyras ir moteris buvo sukurti meilei. Tai skelbia pats sukūrimo aktas.
Štai kodėl santuoka nėra žmogaus kūrinys, bet paties kūrimo fakto tikslas. Abipusė vyro ir moters meilė yra tokia iškalbinga, kad gali būti paties Dievo meilės kūrinijai paveikslas. Kad galėtų būti matomas, toks paveikslas, kaip žinome iš patirties, reikalauja ypatingos Viešpaties malonės. Iš čia ir Santuokos sakramentas. Visą gyvenimą būti kartu yra tokia didelė ir sunki pareiga, kad savaime neįveikiama. Ją būtina saugoti, ugdyti ir už ją melstis. Sunkumams, rūpesčiams, problemoms (tai būdinga kiekvienam santykiui, ne vien santuokiniam) pernešti, įveikti, reikia Dievo malonės, kuri ateina pagalbon mūsų silpnumui.
Santuokinės vienybės neišardomumas šiandien vis labiau tampa svetimas mūsų kultūroje ir gyvenime. Pageidaujamas ir paieškomas momentinis pasitenkinimas maža kaina. Žodžiu, ir santuokoje įsitvirtina komercinės pažangos principas “panaudok ir išmesk”. Tačiau tokiu būdu, ir tai primena Jėzus, nutolstama nuo Dievo svajonės apie žmogų ir apie visą kūriniją. Bendrystė yra esminis žmogaus tikslas. Kiekviena suirusi santuoka yra kūrinijos žaizda.
Bažnyčia, kaip Dievo šeima, yra drauge ir šeimos, gimstančios Santuokos sakramentu paveikslas.
Krikščioniškoji santuoka atskleidžia ypatingą Kristaus ir Bažnyčios vienybę. Būtent šioje vienybėje yra ir santuokos kaip sakramento neišardomumo esmė. Taip, kaip Kristus yra viena su Bažnyčia, kad sudaro „vieną kūną”, lygiai taip sutuoktiniai turi suvokti vienas kito artumo svarbą. Atskirk Kristų ir Bažnyčią. Ji bus beprasmė!
Bažnyčia, kaip Dievo šeima, yra drauge ir šeimos, gimstančios Santuokos sakramentu paveikslas. Bažnyčia yra suvokiama kaip motina, kuri gimdo, saugo, lydi daugybę vis statomų „namų Bažnyčių”. Krikščionių bendruomenei tenka motiniška pareiga malda ir daugybe kitokių konkrečių darbų (tik gailestingumas juos kūrybingai paskatina!) palaikyti jos vaikų tarpusavio meilę ir supratimą. Ir, jei reikia, privalo užpildyti mažiausiųjų ir silpniausiųjų šeimyniško švelnumo trūkumą.
Bažnyčioje, labiau nei kur nors kitur, turi akivaizdžiai matomas Pradžios knygos sakinys: „Negera žmogui būti vienam!“ Taip, Bažnyčia (Dievo šeima) yra visų šeima, todėl yra bendrystės namai, kur nėra paliktų.
