Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį. (Lk 7, 11-17)
Stebuklai, mums atrodo, vyksta tik pasako(jimuo)se ir kitiems. Bet šį sekmadienį, kai švenčiame Tėvo dieną, pasvajokime apie stebuklus, kurie galėtų būti mūsų asmeninių istorijų pasakojimų siužetai.
Perskaityta Evangelijos istorija ne apie praeitį, bet apie dabartį.
Perskaityta (o geriau - išgirsta) Evangelijos istorija ne apie praeitį, bet apie dabartį. Ne apie aną du kartus (vyro ir vienturčio sūnaus mirtimi) nuskriaustą moteriškę, bet apie mus (nesuskaičiuojančius savų ir svetimų skriaudų). Kantrybės!
Mirtis yra galimybės bendrauti pabaiga. O juk bendrystė yra esminis žmogiškumo bruožas. Fizinė mirtis dar nepasirodė, o kiek tėvų, motinų, vaikų, draugų, sutuoktinių, bedradarbių, giminaičių yra praradę santykių galimybę. Aplink tylos kapinės. Aplink nebendraujantys lavonai. Tik neapsigaukim! Ilgainiui lavonai pradeda skleisti tvaiką.
Gerai, kad tądien dvi minios: Jėzus su minia ir gausi miesto minia, laidojanti vienatinį našlės sūnų, ėjo savais keliais ir tie keliai susikirto. O jei nebūtų susikirtę?
Dabar linkėjimas – kad Jėzaus kelias susikirstų su mūsų (šun)keliu. Kad Jėzus paliestų mūsų karstus (o gal jau kapus?!) ir pakviestų neverkti, paragintų keltis, išmokytų ištarti draugišką žodį tėčiui ir mamai, vyrui ir žmonai, sūnui ir dukrai, draugams, giminaičiams, viršininkams ir pavaldiniams, valdžiai ir piliečiui.
Dievas naikina Mirtį. Šitaip skamba Dievo šlovė. Tegu stebuklai tęsiasi!
