Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“
(Iš Evangelijos pagal Morkų 1, 7–11)
Būti Dievo numylėtais vaikais
Šį sekmadienį užbaigiame kalėdinį laikotarpį. Jau trečia kalėdinė šventė (po Užgimimo ir Apsireiškimo iškilmių) vėl iš naujo, kaip ir kasmet, kalbina krikščionis apie Įsikūnijimo slėpinio prasmes, tikslus, dovanas.
Šįkart įvykio scenarijus kitas. Jau nebe Betliejus. Ir Jėzus jau nebe naujagimis. Dabar matau Jį Pajordanėje. Įsimaišiusį nusidėjėlių minioje, laukiančių kada Jonas pakrikštys. Jis, niekuo ir niekada nenusidėjęs, nori parodyti, kad Jis viskuo yra panašus į mus (kai kas paskui giedos „išskyrus nuodėmę“).
Iš čia palaipsniui vis labiau ryškės ką toks pasirinkimas reiškia iš tikrųjų. Mes girdėsime Jį, skelbiantį gerąją naujieną vargdieniams. Jis lies savo rankomis ligonius ir juos gydys. Kartais netgi rizikuodamas užsikrėsti raupsais. Stebėsimės Jo drąsia kova su blogio jėgomis, griaunančiomis gyvenimą, įkalinančiomis, nutildančiomis žmogų.
Matydamas Jį su tais, kurie laukia ateinančio Mesijo ir kurie yra pasirengę pripažinti padarytąjį blogį, gali suprasti tai, ko niekaip nepastebėsi žiūrėdamas į anų Betliejaus namų ėdžiose gulintį Kūdikį.
Jordane mums atskleidžiamas kitas aspektas, taip pat be galo svarbus. Atsiveriantys (kai kas sako, kad praplyšę) dangūs, Dvasios nužengimas, balsas iš dangaus yra tikro ypatingo apsireiškimo (graikiškai epiphania) elementai.
Apsireiškimas įvyksta pačioje Jo viešosios misijos pradžioje. Jis - tarsi liudijimas apie pasiuntinybę. O taip pat duoda atsakymą į labai svarbų klausimą. Apie identitetą Sūnaus, kuris pasirengęs išpildyti vargingiausiųjų lūkesčius. Kas tas Sūnus? Kokiu būdu veiks? Gal su Dievo jėga, prieš kurią visi bejėgiai? Gal su Dievo teismu, neklystamai atskiriančiu teisiuosius nuo blogiečių ir apdovanojančiu pirmuosius ir nubaudžiančiu antruosius?
Jis tapo žmogumi, kad būtų „visų tarnas“.
Tas balsas iš dangaus aidi kaip vienos kenčiančio Tarno giesmės žodžiai, užrašyti Izaijo knygoje. Šitas Sūnus tapo žmogumi ne tam, kad rodytų savo galias ir savo privilegijas. Jis tapo žmogumi, kad būtų „visų tarnas“. Tarnas, kuris sau užsikrauna pasaulio blogį (Iz 42 ir toliau).
Štai Jo ID. Štai Jo garbė. Štai Jo didybė. Tai supras šimtininkas, stovintis prie kryžiaus priešais prikaltą žmogų Jo mirties akimirką: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39) Paradoksalus išpažinimas. Ir visgi jis – kiekvieno krikščioniškojo tikėjimo išpažinimo šerdis.
Taip, būtent, šitas apnuogintas, nuplaktas, apleistas, grubiai pašalintas žmogus yra Dievo Sūnus.
Tai suvokia visi, kurie savo Krikštą laiko ne etikete, kurią rodo tam tikromis aplinkybėmis, bet malone, iš kurios kyla gyvenimo pasirinkimas.
Taip, būtent, šitas apnuogintas, nuplaktas, apleistas, grubiai pašalintas žmogus yra Dievo Sūnus.
„Būti Dievo vaikais“ anot šio sekmadienio Evangelijos, reiškia būti Dievo mylimaisiais, numylėtaisiais. Dievas mus myli meile, kuri priima ir (atsi)duoda nuolankiu, paprastu, kasdienišku tarnavimu.
Būti Dievo vaikais reiškia visas nerimą keliančias problemas išgyventi viduje nešantis tikrumą, kad kiekvieną savo egzistencijos akimirką esu mylimas ir lydimas.
Ir, kad kiekvienoje aplinkybėje turiu ką padovanoti.
