Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19 - 23)
Prisikėlusiojo dovana
Ne apie vėtrą ir ne apie ugnies liežuvius, nusileidžiančius ant kiekvieno esančio kambaryje rašo Jonas. Jei vieta ta pati, tai laikas nesutampa. Lukas pasakoja aiškiai apie Sekminių dieną penkiasdešimt dienų po Velykų. O Jonas savo Evangelijoje teigia, kad visa tai įvyksta “tos pačios dienos vakare”, tai yra, pirmają dieną po šabo. Dieną, kai buvo rastas Jėzaus kapas. Tuščias.
Kodėl Apaštalų darbai ir Evangelija pagal Joną apie Šventosios Dvasios nužengimą kalba taip skirtingai? Galbūt nori pabrėžti Dvasios veikimą dviem skirtingais Bažnyčios laikotarpiais.
Šventoji Dvasia yra Prisikėlusiojo dovana gimstančiai krikščionių bendrijai.
Jonas sako, kad Šventoji Dvasia yra Prisikėlusiojo dovana gimstančiai krikščionių bendrijai. Prisikėlusysis leidžiasi saviškių atpažįstamas. Tai jiems sukelia džiaugsmą. Taip pat ir Tomo abejones. Saviškiams jis perduoda ramybę. Ne ramumą, ne konfliktų nebuvimą, bet saugumą, kupiną giedros ir sielos tvirtybės, leisiančias jiems pakelti sunkiausius ir dramatiškiausius iššūkius. Jis jiems dovanoja tą patį gyvybės kvėpimą, palaikantį ir jo paties egzistenciją, tą pačią meilę, iš kurios kyla kiekvienas jo žodis ir veiksmas.
Šventoji Dvasia veikia visada laisvai, kaip ir kada nori. Labai dažnai nustebina visus, kurie turi geras akis, pajėgias atpažinti jos pėdsakus. Neužilgo tai supras ir patys apaštalai, su nuostaba pastebintys jog pajėgia pakartoti Jėzaus veiksmus, kad gali išlaisvinti ir pagydyti. Jos buvimą pajaus, ne be prieštaravimų, kai pagonys atsivers Evangelijai ir įeis į Bendriją. Kai susikirs tradicionalistų ir modernistų pažiūros. Kai vieni reikalaus laikytis Izraeilio įstatymų be išlygų, o kiti skelbs laisvę nuo įstatymų visiems, kurie vadinasi Jėzaus mokiniais. Tūkstančiais atvejų jie jaus jos alsavimą. Ir kai reikės apsispręsti mažuose ir dideliuose dalykuose. Ir siaubinguose persekiojamuose vien dėl to, kad skelbi mirusį Jėzų esant gyvą…
Labai dažnai Dvasia nustebina visus, kurie turi geras akis, pajėgias atpažinti jos pėdsakus.
Dvasia visada nepatogi. Ji eina priešakyje, ji reikalauja apsispręsti dėl naujumo. Paskubėti. Neleidžia užsnūsti ant laurų. Nepritaria verkšlenimui dėl gražios praeities.
Ši Dvasia pripildo Bendrijas savo dovanomis. Ji nesigąsdina gausos, dėl kurios kyla šiek tiek netvarkos. Ši Dvasia padeda pasiekti tiesą. Tai gailestingumo ir atlaidumo Dvasia.
Ši Dvasia stato. Neužsiiminėja fasadų padažinėjimais. Ji kuria nauja. Nearchyvuoja praeities. Ji leidžia pajusti paties Kristaus širdies dūžius, jo sprendimus, jo užuojautą ir geranoriškumą tokiuose sudėtinguose ir sumaišties sklidinuose pasaulio įvykiuose.
O kaip su Sekminėmis? Kodėl taip skirtingai rašo evangelistai? Turbūt Lukas norėjo per vėtros ir ugnies liežuvių patirtį atskleisti truputį tos jėgos, kuri tikrąja to žodžio prasme išvarė mokinius iš to aukštutinio kambario į pasaulio gatves ir aikštes. Tik ši Dvasia gali paaiškinti jų ryžtą ir drąsą. Patvirtinimą to naujo žmogaus sukūrimo tos pirmosios savaitės dienos vakare.
