 |
Dažnai atsakymas būna neigiamas ir dar su įvairiausiais paverkšlenimais apie brangų benziną, Lietuvą baigiančius okupuoti lupikaujančius Skandinavijos bankus bei bebaigiančią supūti Europos Sąjungą, kuri kėsinasi į mūsų suverenitetą, tautiškumą, kultūrą ir netgi šeimos sampratą.
Bet esmė juk ta, kad pats klausimas, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę ir valstybę, yra kvailas. Ir tada – visai logiškai – tokie patys yra ir tie, kurie klausia, ir tie, kurie bando atsakyti.
Nepriklausomybės negalima įsivaizduoti vienaip ar kitaip. Ji negali būti gera ar bloga, demokratiška ar ne, socialiai orientuota ar liberali. Ji nelemia pieno, mėsos, šildymo kainų, pensijos, nedarbingumo pašalpos ar minimalios algos dydžio, nuo jos nepriklauso gyvenimo trukmė ar demografinė situacija. Ji tiesiog yra arba jos nėra.
Todėl man atrodo, kad tie, kurie kalba apie tai, kad nepriklausomybę prieš 20 metų įsivaizdavo kitokią, net nesupranta, kas yra nepriklausomybė. Tai kiek baugina, nes labai retai būna, kad nesuprasdamas gali įvertinti. O kai negali įvertinti, tada dažniausiai nereikia. Bet bent jau aš tuo esu šventai įsitikinęs – tų nesuprantančių šiandien vis dar mažuma.
Panašiai yra ir su valstybe. Teigiantys, kad ne tokią valstybę įsivaizdavo prieš 20 metų arba kad ne už tokią valstybę kovojo, yra veidmainiai. Prieš 20 metų, kaip ir prieš 94 metus, nebuvo klausimo, kokios valstybės mes norime. Klausimas buvo kitas: ar mes norime ir toliau būti tautine mažuma kitoje valstybėje, ar esame pakankamai subrendę gyventi savojoje? Abiem atvejais atsakymas buvo teigiamas. Ir todėl šiandien Lietuva yra ir nepriklausoma, ir valstybė. Nes be nepriklausomybės nebūtų ir valstybės.
Esmė juk ta, kad pats klausimas, ar tokią įsivaizdavome nepriklausomybę ir valstybę, yra kvailas.
Tačiau nepriklausomybė ir valstybė, nors viena be kitos iš esmės neegzistuojančios, vis dėlto nėra tapačios sąvokos. Skirtumą tarp jų aš bandyčiau apibrėžti pasitelkdamas žmogaus analogiją. Ką tik gimęs – jau esi žmogus ir to niekas nepakeis. Nebent mirsi dėl ligos ar smurto. Tai nepriklausomybė. Koks tapsi užaugęs, ką veiksi, kaip auklėsi vaikus – tai valstybė.
Ar šiandien mes jau pakankamai užaugę?
Kai girdžiu valstybės vadovę teigiant, jog teisinga yra kažką atleisti, nes reputacija kelia abejonių, man atrodo, kad kaip valstybė dar šliaužiojame po stalu. Nes tvirtai ant kojų stovinčios valstybės vadovui turėtų rūpėti ne reputacija, o kad nusikaltimas, kainavęs valstybės piliečiams šimtus milijonų litų, būtų įvertintas pagal įstatymus, šiuo atveju – Baudžiamąjį kodeksą.
Kita vertus, stebint tai, kaip interneto bendruomenė reagavo į ACTA sutartį, kaip ji susivienijo ir kokį kūrybingumą parodė, atsiranda vilties, kad po stalu vietos jau ne visiems užtenka. Nes ta pati bendruomenė po kelerių metų su tokia pat energija ir entuziazmu galbūt gins savo interesus mokesčių, verslo, socialinės apsaugos, švietimo ir kitose srityse.
Ir valstybė tada galbūt bus tokia, kokią ta bendruomenė įsivaizduoja. Lygiai taip pat, kaip šiandien ji yra tokia, kokią mes ją sukūrėme.
