Vienai iš naujausių šalies partijų tie skaičiai turėtų skambėti kaip gražiausia muzika – tos partijos narių vietoje aš juos pieščiau spalvotomis kreidutėmis kiekvienoje miesto ir miestelio aikštėje: juk neabejotina, kad jei ne visi, tai bent didžioji dalis tų nelaimingų vaikų yra pakliuvę į pedofilų tinklo rankas.
Bet kadangi vis dar esu nepartinis, man šie skaičiai liudija tik valstybės neįgalumą. Arba – valdančiosios koalicijos socialinės politikos fiasko.
Tiems, kas apie „dingusius“ vaikus galbūt negirdėjo, priminsiu, kad kalbame apie vaikus iki 16 metų, kurie užregistruoti kaip gimę Lietuvoje, bet niekada nebuvo pasirodę mokykloje. Ciniškai juos būtų galima vadinti vaikais chameleonais – popieriuose yra, o tikrovėje jų niekas nematė.
Nepaisant to, valstybė už dalį šių „dingusių“ vaikų jų tėvams moka pašalpas. Man tai skamba visiškai neįtikėtinai ir net kiek makabriškai, bet negaliu netikėti tuo, ką teigia Seimo konservatorė V.Margevičienė. O ji sako, kad dalį „dingusių“ vaikų būtų galima rasti „momentaliai“ – jei pašalpų mokėjimas būtų pristabdytas, nes tada pražuvėlių tėvai patys ateitų ir pasirūpintų, kad jų vaikai rugsėjo 1-ąją būtų mokykloje.
Galbūt taip ir atsitiktų, bet norėtųsi paklausti V.Margevičienės: o ką darysime su Konstitucija, kurioje teigiama, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“ ir kad „asmenims iki 16 metų mokslas privalomas“? Nepamenu, kad Konstitucijoje kur nors būtų parašyta, kad už šių prievolių vykdymą tėvai turi gauti atlyginimą. Ir būtent todėl visai nenoriu už tai mokėti iš savo kišenės.
Ciniškai juos būtų galima vadinti vaikais chameleonais – popieriuose yra, o tikrovėje jų niekas nematė.
Todėl turiu daug paprastesnį ir pigesnį pasiūlymą: užuot sustabdžius pašalpų mokėjimą, reikia sustabdyti atlyginimų mokėjimą visiems, kurie susiję su tų pašalpų mokėjimu, bei tiems, kurie gaudami algą iš mokesčių mokėtojų kišenės privalo pasirūpinti, kad šalyje nebūtų nė vieno mokyklos nelankančio vaiko. Kalbame apie „Sodros“, savivaldybių socialinės paramos, švietimo ir ugdymo, vaiko teisių apsaugos skyrių ir panašių tarnybų darbuotojus.
Neturiu duomenų, kiek tokių darbuotojų yra iš viso, tik spėju, kad jų tikrai daugiau nei „dingusių“ vaikų. Aritmetika paprasta – vidutiniškai vienai savivaldybei tenka kiek daugiau nei 40 nežinia kur esančių vaikų. O, pavyzdžiui, vien Kauno savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriuje, kaip nurodoma jos puslapyje, dirba 24 žmonės, socialinės paramos skyriuje – 22, o švietimo ir ugdymo – 28 žmonės.
Tokiomis pajėgomis atrasti visus „dingusius“ vaikus galima per tris dienas. Tai tie išvardyti darbuotojai ir turėtų daryti, nes kalbame apie nežinia kam mokamus valstybės pinigus, pažeidinėjamą Konstituciją ir įstatymus bei šiurkščiai pažeidžiamas vaikų teises. Šiuo atveju turėtume kalbėti būtent apie vaikų teises, kurios yra paminamos, ir kurios normalioje valstybėje turėtų būti prioritetas.
Kai kalbame apie priemoką už šių teisių įgyvendinimą, iš esmės kalbame ne apie „dingstančius“ vaikus, o apie dingstančią valstybę.
