Tai – ūkio ministrė B.Vėsaitė ir sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis.
Mažesnė problema yra B.Vėsaitė, dar žinoma kaip šaltoji ir kietoji bei sunkiai apsisprendžiančioji (kai reikia pasirinkti, kuriai ministerijai vadovauti).
Šiaip jau gal ji net ir nebūtų problema, nes vitamino C dozę, kurią Lietuva gavo per pirmąjį B.Vėsaitės darbo mėnesį, galima vertinti kaip tam tikro pobūdžio natūrinius mainus – mes (turiu galvoje visuomenę) mokame jai algą, ji mums atsilygina be paliovos mus linksmindama.
Juokas, kaip žinoma, dalykas rimtas, o gera nuotaika tarnauja visuotiniam gėriui labiau nei, pavyzdžiui, nuolatinės kalbos apie gresiantį bankrotą. Nepaisant to, tikriausiai galima svarstyti, ar mainai lygiaverčiai ir ar Ūkio (Energetikos?) ministerijos pagrindinis uždavinys yra importuoti į Lietuvą anekdotus. Tegul ir didelės pridėtinės vertės.
Bandžiau prisiminti, ar iki tol Lietuva yra turėjusi ką nors panašaus, ir mano akyse kažkodėl vis iškildavo tokios E.Kunevičienės atvaizdas.
Bent jau D.Grybauskaitė nuo šiol tikriausiai žinos, jog matuoti kompetenciją anglų kalbos žinojimu yra tolygu klausti, ko nori mergaitė?
Tada irgi buvo juokinga, bet po to reikėjo daugiau nei 3 mlrd. litų nuvertėjusiems indėliams kompensuoti. Viliuosi, kad Ūkio ministerijos importo apimtys bus mažesnės.
Bet neabejotinai bus ir naudos – bent jau D.Grybauskaitė nuo šiol tikriausiai žinos, jog matuoti kompetenciją anglų kalbos žinojimu yra tolygu klausti, ko nori mergaitė? Nebent ji vis dar įsitikinusi, kad toks klausimas racionalus. Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip nėra.
O štai kalbant apie V.Andriukaitį, problema – rimtesnė. Nes tai, ką daro ir kalba V.Andriukaitis, visiškai nejuokinga. Ir čia kalbu net ne apie jo norą „parodyti“ privačiam medicinos sektoriui, kur jo tikroji vieta V.Andriukaičio vizijoje. Nes toje, gal būtų galima sakyti – naiviai sovietiškoje, vizijoje galima įžvelgti racionalų grūdą.
Pavyzdžiui, pastangas atskirti valstybės finansuojamą medicinos infrastruktūrą nuo privačios, neleidžiant pastarajai parazituoti pirmosios, vadinasi, ir mūsų visų sąskaita.
Pritarčiau ir V.Andriukaičio pastangoms (jei toks iš tiesų yra tikslas) išnaikinti ir parazituojančius medikus, kurių „darbas“ valstybės finansuojamoje poliklinikoje ar ligoninėje yra nusiųsti pacientą į privačią sveikatos įstaigą, kurioje jis dirba ir kuri kartais būna tame pačiame pastate.
Žinoma, V.Andriukaitis nėra toks pavojingas, kaip kartais bandoma piešti, nes daugumos savo vizijų vienas jis įgyvendinti negali. O Seime, kaip matėme, tų naiviai sovietinių vizijų šalininkų nėra daug. Tai gerai.
Blogai pasidaro, kai išgirsti V.Andriukaitį kalbant, jog „atsidėkoti“ gydytojui, pavyzdžiui, dovanojant jam automobilį, yra „žmogiška“. Problema ta, kad Seimas gali atmesti kvailus, žalingus ar korupcinius projektus, bet net trys Seimai, kartu su Vyriausybe ir prezidente, net ir labai stengdamiesi, niekaip negali pridėti kompetencijos ar išmušti korupcinių mąstymo įpročių iš kieno nors galvos.
Anksčiau ar vėliau šios dvi savybės atneša vaisių. B.Vėsaitės ir V.Andriukaičio atveju problemą reikėtų spręsti jų nelaukiant.
