 |
Pirmas dalykas, kuris krito į akis jau sugrįžus, tai didžiulė lenta su taksi tarifais, skelbiančiais, kad įsėdimo ir kelionės kilometro kaina – 5 litai. Kartu parskridęs pažįstamas paaiškino, kad tai jokia naujiena, tad tikriausiai man trūksta pastabumo. Bet ir aš, ir mano senas pažįstamas užsisakėme taksi vos išlipę iš lėktuvo, nes net tais laikais, kai lenta su tarifais ant oro uosto pastato sienos dar nekabėjo, visi žinojo, kad taip yra pigiau ir paprasčiau.
Jau įlipęs į taksi pagalvojau, kad galbūt būtent taksi Vilniaus oro uoste yra ta riba, kurią peržengus būtų galima pasakyti, kad Lietuvoje pagaliau įvyko esminių pokyčių.
Tą ribą galima peržengti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kaip Stokholme, kur kelionei iš oro uosto yra nustatytas maksimalus tarifas ir kur taksi konkuruoja siūlydami keliasdešimties kronų nuolaidą. Vilniuje, atsižvelgiant į dabartinius taksi tarifus ir atstumą nuo miesto centro iki oro uosto, tas maksimalus tarifas galėtų būti 30–40 litų.
Neabejoju, kad norinčių vežti keleivius už tokią sumą niekada nepritrūktų, o Vilnius pagaliau nebebūtų stebuklų miestas užsieniečiams, kurie negali suprasti, kodėl iš oro uosto iki viešbučio juos veža už 70 litų, o štai iš viešbučio iki oro uosto – tik už 26.
Važiuodamas taksi paprastai stengiuosi šnektelėti su vairuotoju – paklausti, kaip sekasi, ar pragyvena, kada daugiausia klientų. Ne visi linkę bendrauti, bet šį kartą žmogus pasitaikė kalbantis. Paklausiau, kaip sekasi po tų išreklamuotų policijos ir Mokesčių inspekcijos patikrinimų bei kratų.
Važinėjant tarnybiniu automobiliu šešėlio dažniausiai nematyti.
Atsakymas kiek nustebino: niekas nepasikeitė. Tiesa, vėliau taksistas paaiškino: liepė visiems pasiimti verslo liudijimus, turėsime patys mokėti „Sodrai“ ir, kaip ir anksčiau, duoklę už užsakymus. Tik dabar net minimalaus atlyginimo nemokės. O visi pinigai plauks ten pat, kur ir plaukė.
Neklausiau, kur tie pinigai plaukė anksčiau, bet spėju, kad ne į biudžetą.
Iš vairuotojo dar išgirdau prakeiksmus valdžiai, kad ši verčia žibuokles pardavinėjančias močiutes deklaruoti pajamas, bet kažkodėl nenori, kad tas pajamas deklaruotų tie, kurie gyvena iš taksi vairuotojų uždirbamų pajamų.
Bandžiau prieštarauti, sakydamas, kad tos nuskambėjusios akcijos ir turėjo tokį tikslą, bet buvau nužvelgtas žvilgsniu, kokio sulaukia vaikai, paklausę, kur gandrai palieka vaikus tuo metų laiku, kai kopūstai dar neužaugę.
Tuo mūsų pokalbis iš esmės ir baigėsi, o už kelionę nuo oro uosto iki namų sumokėjau įprastus 26 litus, tai yra maždaug triskart mažiau nei būčiau mokėjęs pagal „oficialius“ Vilniaus oro uosto taksi tarifus.
Tikriausiai būčiau pamiršęs šią kelionę ir pokalbį su taksi vairuotoju, jei šią savaitę nebūčiau žiniasklaidoje pamatęs nuotraukos, kurioje finansų ministrė I.Šimonytė bando įbrukti skrajutę apie šešėlį taksi vairuotojui.
Tada pagalvojau – geriau jau ministrė kartu su skrajutes dalijusiu premjeru ir kitais ministrais būtų įsėdusi į tą taksi ir sukdama ratą Gedimino prospektu, pabandžiusi išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra vietos šešėliui.
Važinėjant tarnybiniu automobiliu jo dažniausiai nematyti.
