Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Artūras Račas: Kovo 11-osios gėda ir viltis

Vaizdą, kurį mačiau šių metų Kovo 11-osios popietę Vilniuje, tikriausiai prisiminsiu visą savo likusį gyvenimą. Priežastis labai paprasta – per pastaruosius 23 Lietuvos nepriklausomybės metus vargu ar buvau matęs ką nors gėdingesnio.

Stebėjau, kaip į Gedimino prospektą lėtai įvažiuoja, regis, keturi policijos automobiliai, bandydami manevruoti tarp kažkokias nuotraukas demonstruojančių stendų, kurių kiekvieną saugo po du policininkus. Žiūrėjau į įkandin tų automobilių einančią minią žmonių, laikančių rankose trispalves ir bandančią sutilpti ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio. Girdėjau, kaip tie žmonės pradeda skanduoti „Lietuva“, ir man buvo gėda.

Gėda dėl to, kad visa savo esybe staiga suvokiau, jog stebiu, kaip valstybė, vos prieš 23 metus tapusi nepriklausoma, bando iš žmonių atimti tai, ką tie žmonės valstybei davė, – laisvę.

Nei Gedimino prospektas, nei Kovo 11-oji nėra ir nebus nei A.Zuoko, nei A.Butkevičiaus ir net nei D.Grybauskaitės nuosavybė.

Dar didesnė gėda apėmė suvokus, kad tai aš pats, kartu su tais, ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio bandančiais sutilpti tūkstančiais žmonių ir šimtais tūkstančių, kurių tuo metu Gedimino prospekte nebuvo, esu dėl to kaltas. Nes valstybė šiandien yra tokia, kokią mes ją per 23 metus sukūrėme. Savo veiksmais ar abejingu neveikimu.

Juk tai mes kas ketverius metus išsirenkame Seimą, kuris priėmė įstatymą, nustatantį, kada ir kur galime švęsti Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai mes kas penkerius metus renkame prezidentą, vienas kurių tą Seimo priimtą įstatymą palaimino. Pagaliau tai mes patys pasistengėme, kad Vilniaus meru būtų teistas asmuo, įtartas kyšininkavimu. Mes patys perleidome jam savo prigimtinę teisę būti laisvi ir už mus nuspręsti, kaip mes švęsime savo laisvę.

Kai kurie iš mūsų tai darė sąmoningai, kiti jiems padėdavo nedarydami nieko. Bet iš esmės už tą 2013 metų Kovo 11-osios gėdą esame atsakingi visi. Nes visus tuos 23 metus mes lėtai, bet užtikrintai judėjome šios istorinės gėdos link. Ir ji labai simboliškai realizavosi toje ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio bandančioje sutilpti minioje, kurios priekyje ėjo Nepriklausomybės Akto signataras A.Butkevičius – vienintelis iš visų signatarų, kuriam savo kailiu teko patirti, kas yra nelaisvė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ar galima įsivaizduoti ką nors dar gėdingesio?

Man sunkiai pavyksta, bet gal tai dėl to, kad neturiu fantazijos?

O gal nieko gėdingesnio nei A.Zuoko pastangos (matyt, palaimintos iš aukščiau) Kovo 11-ąją sukurti valdžios Potiomkino kaimą Gedimino prospekte būti jau nebegali?

Ir gal būtent todėl šįmet Kovo 11-oji tapo ne tik gėdos, bet kartu ir vilties diena. Vilties, kad mes nebenorime būti tie po A.Zuoko ar kieno nors kito nesvarbu kur pastatytus Potiomkino kaimus varinėjami baudžiauninkai, nes žinome, kad nei Gedimino prospektas, nei Kovo 11-oji nėra ir nebus nei A.Zuoko, nei A.Butkevičiaus ir net nei D.Grybauskaitės nuosavybė. Visa tai yra mūsų. Kaip ir teisė savo valstybės šventes švęsti taip, kaip norime.

Tą pirmadienį Gedimino prospekte keli tūkstančiai žmonių labai aiškiai pareiškė, kad jie – ne baudžiauninkai ir kad Nepriklausomybės atkūrimo dieną jie minės taip, kaip nori jie patys. Policijai pakako sveiko proto ir nuovokos tą pareiškimą išgirsti.

Aš tikiuosi, kad vien šventėmis viskas nesibaigs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?