Iš tiesų tai kol kas niekas nieko ir negąsdina, na, nebent jei lyginsime su tuo garsiuoju M.Laurinkaus komentaru, kurį skaitant pašaliniam stebėtojui anais laikais galėjo susidaryti įspūdis, kad Lietuva patenka į pasaulio ginklų kontrabandos elitą ir kad Lietuvos pilietybės pardavinėjimas yra kažkoks išskirtinis įvykis.
Iš tiesų tai abu šie įspūdžiai buvo klaidingi, nes eksportuoti galėjome tik atgyvenusius M-16 šautuvus, o pilietybės, bent jau iki tol, buvo ne tik pardavinėjamos, bet ir dalijamos už dyką į kairę ir dešinę. Įskaitant ir pilietybę M.Sadekovui už V.Adamkaus rinkimų skolas, tarpininkaujant VU, tai yra Vilniaus universitetui.
Visa tai jau praeitis, kurios pakeisti negalima, bet galima iš jos mokytis.
Kalbant apie dabartį, gąsdinimais taip pat dar nekvepia. Ieškant sąsajų su praeitimi, viskas labiau primena A.Valinską ir Tautos prisikėlimo partiją, tai yra cirką.
Nes reikėtų atsakyti į klausimą, ką daryti su politinėse bylose dalyvaujančiais teisėjais.
Turiu galvoje kalbas apie „masinius“ balsų pirkimus, galimybę anuliuoti rinkimų rezultatus, demokratijos ir Antrosios Respublikos pabaigą, bandymą formuoti koaliciją a la carte, įsivaizduojant, jog tai tas pats, kaip restorane paprašyti salotų be svogūnų ir acto užpilo ar prezidentės persikvalifikavimą į anglų kalbos mokytoją.
Visa tai pašaliniam stebėtojui, neįsikirtusiam į marsiečių kultūros ypatybes, neatrodė grėsminga. Greičiau – nesuprantama ar net juokinga.
Bet štai išgirdus, ką kalba naujosios koalicijos narys A.Mazuronis, tapęs komisijos, kuri svarstys trijų „darbiečių“ neliečiamybės klausimą, būtų galima ir išsigąsti. Nes, pasak A.Mazuronio, komisija sprendimą priims tik išsiaiškinusi, ar Darbo partijos byla nėra politinė.
Pabandykim įsivaizduoti, kaip tai atrodys realiame gyvenime. Tarkim, komisija viską išsiaiškina ir randa įrodymų, kad byla yra politinė. Turint galvoje komisijos sudėtį ir byloje įvykusius svarbius pokyčius tarp dviejų Seimo rinkimų turų, tokia galimybė nėra visiškai teorinė.
Seimas, remdamasis tokia išvada (atsižvelgiant į jo sudėtį) tada galėtų tokiai išvadai pritarti ir neliečiamybės iš V.Gapšio, V.Uspaskicho ir V.Vonžutaitės neatimti.
Viskas, problemos baigtos?
Sakyčiau, priešingai, nes būtent tada problemos iš esmės ir prasidėtų. Nes reikėtų atsakyti į klausimą, ką daryti su politinėse bylose dalyvaujančiais teisėjais. Nes tokiais jie būtų pavadinti ne kokio nors nesivaldančio Kembridžo auklėtinio, o įstatymų leidėjų sprendimu. Taip pasiunčiant žinią visam pasauliui, kad Lietuvos teismų sistema yra panaši į Baltarusijos, kas jau išties būtų panašu į gąsdinimą.
Žinoma, šią problemą būtų galima iškart išspręsti pasiūlant apkaltą politinėje byloje dalyvaujantiems teisėjams. Bet, matyt, nei A.Mazuronis, nei valdančioji koalicija apie tai negalvoja.
Jei pagalvotų, gal suprastų, jog iš tiesų geriau būtų nieko negąsdinti.
