Nepagalvokite nieko blogo – šiaip jau esu pakankamai sąmoningas pilietis, atidaviau savo balsą tikriausiai visuose vykusiuose Seimo, savivaldybių ir prezidento rinkimuose bei iki tol vykusiuose referendumuose. Be to, neplanuoju tą dieną niekur išvykti ir tikrai ketinu balsuoti Seimo rinkimuose.
Bet referendumo biuletenio atėjęs į rinkimų apylinkę neimsiu ir jo nepildysiu. Ir tokio pasirinkimo priežastis labai paprasta – tai, kas spalio 14 dieną vyks kartu su Seimo rinkimais, mano supratimu, neturi nieko bendra nei su politika, nei su demokratija, nei su valstybės valdymu. Tai farsas.
Iš tiesų nesu prieš referendumus. Priešingai nei kai kurie politikai, teigiantys, kad svarbių klausimų sprendimo negalima patikėti rinkėjui, kuriam trūksta kompetencijos ir suvokimo apie valstybės reikalus, manau, kad, apibendrinus, tautoje yra tikrai ne mažiau kompetencijos ir sveiko proto nei jo yra Seime, Vyriausybėje ir visose ministerijose.
Mums siūloma tik patarti, iš anksto žinant, kad to patarimo niekas neklausys, nes visi sprendimai jau seniai priimti.
Tai sakydamas anaiptol nenoriu pasakyti, kad Seime ir ministerijose sėdi kvailiai. Visai ne, taip yra tik todėl, kad kompetencija nėra privalomas kriterijus kandidatui į Seimą, kuo, beje, ne kartą galėjome įsitikinti po rinkimų ir ypač – po pastarųjų. Iš esmės kompetencijos Seime yra lygiai tiek pat, kiek ir tautoje. Gavus Seimo mandatą jos nei padaugėja, nei sumažėja.
Todėl svarbius klausimus rinkėjai gali spręsti. Referendumas yra viena iš nedaugelio galimybių tai daryti, kartu tiesiogiai dalyvaujant valstybės valdyme.
Tačiau visa tai daugiau teorija, kuri nelabai tinka kalbant apie spalio 14-osios renginį, kurį vadinti referendumu net liežuvis nelabai apsiverčia.
Pradėkim nuo to, kas parašyta Konstitucijoje: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Mano supratimu, kertinis žodis čia yra „sprendžiami“.
Tačiau spalio 14-ąją spręsti mes nieko negalėsime. Mums siūloma tik patarti, iš anksto žinant, kad to patarimo niekas neklausys, nes visi sprendimai seniausiai priimti. Tiems sprendimams pritarė ir dalis tų Seimo narių, kurie balsavo ir už referendumo paskelbimą. Prasmės jiems patarinėti – lygiai tiek pat, kiek aiškinti pagiriotam alkoholikui apie kepenų cirozę.
Nedaug prasmės ir dalyvauti akcijoje, kuri neįvyks. Juk visi žinome, kad paskutinis įvykęs referendumas buvo surengtas 1996 metais, kai Lietuvoje mūsų buvo dar maždaug puse milijono daugiau (balsavimas dėl narystės ES nesiskaito, nes tai savo esme taip pat buvo daugiau akcija nei referendumas).
Žino tai ir tie, kurie balsavo už referendumą dėl atominės elektrinės statybos ir būtent todėl iš esmės ir balsavo: žinodami, kad jokių realių pasekmių nebus, bet galbūt atsiras papildomų progų nemokamai pašmėžuoti televizijoje ar radijuje.
Toks savotiškas performansas, kurio scenarijus visiems žinomas ir kuriame pagrindiniams atlikėjams pritrūko statistų. Įdomiausia, kad už dalyvavimą spalio 14-osios politinėje-meninėje akcijoje statistai turės susimokėti iš savo kišenės.
Man toks pasiūlymas neatrodo patrauklus, todėl aš savanoriškai ir sąmoningai jį ignoruosiu.
