 |
Aš iki šiol nežinau, kas šioje istorijoje kaltas, o kas teisus, kas nusikaltėlis ir kas nukentėjusysis, kas sąmokslininkai, o kas to galimo sąmokslo aukos.
Žinau neginčijamus faktus: du nužudyti ir du keistomis aplinkybėmis mirę žmonės. Žinau, kad tos, mano nuomone, keistos mirtys oficialiai buvo pripažintos natūraliomis, tačiau man, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir kontekstą, jos vis tiek atrodo keistos. Kita vertus, nežinau jokių faktų, kurie leistų abejoti ekspertų (tarp kurių, rodos, buvo ir su Lietuva niekaip nesusijusių) išvadomis.
Žinau, kad pastaruosius beveik dvejus metus, po to, kai, mano nuomone, gana keistomis aplinkybėmis žuvo A.Ūsas, pagrindine visos istorijos ašimi tapo ne keturios mirtys, o mažos mergaitės likimas.
Dar žinau, kad apie tą mergaitę ir jos motinos sudėtingus santykius su D.Kedžiu buvo rašoma spaudoje dar 2007 m. vasario mėnesį. Žinau, kad tada buvo rašoma apie konfliktus, smurtą, D.Kedžio seserį N.Venckienę ir jos vyrą advokatą A.Venckų. Bet nieko apie pedofiliją ar mergaitės tvirkinimą.
Nemažai žinau apie po to vykusius teismo procesus ir teismų sprendimus. Ne vieną jų perskaičiau nuo pradžios iki pabaigos. Kaip ir viešai skelbtas ekspertų išvadas, mergaitės ir jos motinos laiškus.
Žinau ir apie 2012 metų kovo 23-iąją, atidžiai peržiūrėjau viešai prieinamą gegužės 17-osios įvykių filmuotą medžiagą.
Atrodytų, jog esu pakankamai informuotas, kad galėčiau bent jau pats sau atsakyti į visus kylančius klausimus ir galutinai apsispręsti.
Bet negaliu. Nes net ir turėdamas pakankamai daug informacijos, vis dar abejoju.
Ir tada iškyla paprasta ir kartu labai sudėtinga dilema: ką daryti toliau?
Atsakymas į šį klausimą taip pat labai sudėtingai paprastas: pasitikėti.
Pasitikėti tais, kuriems aš savanoriškai perdaviau savo teisę spręsti už mane: teisėjais, prokurorais, policininkais, ekspertais, vaikų teisių specialistais, psichologais, pagaliau – ministrais ir Seimo nariais. Kalbant labai paprastai – pasirinkau pasitikėti valstybe, kurios pilietis aš esu. Nepaisant to, kad ne viskas toje valstybėje man patinka, kad daug ką, jei galėčiau, joje keisčiau ir kad daug kas, kas toje valstybėje vyksta, man kelia abejonių.
Gali būti, kad taip pasirinkdamas klystu. Bet tokiu atveju tikriausiai turėčiau kaltinti tik pats save – juk tai aš kūriau tą valstybę, kurioje šiandien gyvenu. Aš rinkau Seimo narius, priėmusius įstatymus, kuriais vadovaudamiesi veikia teisėjai, prokurorai, policininkai ir vaikų teisių specialistai. Aš rinkau prezidentus, kurie skyrė teisėjus, šiandien priimančius sprendimus civilinėse ir baudžiamosiose bylose, bei pasirašydavo įstatymus, kurie būdavo priimami Seime.
Net ir turėdamas pakankamai daug informacijos, vis dar abejoju.
Žinau, kad visada turėjau galimybę balsuoti kitaip, galėjau nebalsuoti visai, galėjau protestuoti, kai mano išrinktieji elgėsi ne taip, kaip aš tikėjausi ar norėjau. Taip pat žinau, kad ne visas galimybes išnaudojau.
Ir žinodamas visa tai, stebiuosi tokiais, kaip, pavyzdžiui, D.Kuolys, S.Stoma ar V.Landsbergis, kurie, turėdami tokias pat galimybes ir pasirinkę netikėti valstybe, taip lengvai susitaiko.
Juk galėtų bent pabandyti. Jei tikrai netiki ir nepasitiki.
