Arūnas Dulkys: Po 200 eurų su beždžionės letenos pagalba?

Lietuvos politikai nusprendė, jog vienkartines 200 eurų išmokas gaus vos ne milijonas gyventojų. Galima pasakyti ir kitaip – vos ne milijonas rinkėjų. Ar tai mėginimas jiems įsiteikti? Kol kas visi esame supainioti, tai koks tas mūsų politikų pagrindinis tikslas – spręsti kylančios skurdo kreivės, dėl koronaviruso krentančios ekonomikos kreivės ar krintančių reitingų kreivės klausimus?

Manoma, kad metinis tokių rinkėjų asmeninis biudžetas turėtų padidėti vidutiniškai apie 5 proc. Ar jie puls juos išleisti taip, kad būtų poveikis vartojimui, valstybės biudžetui ir ekonomikai, įrodymų nėra. Tačiau netrūksta tikinčių ir be įrodymų, kad 200 eurų reikšmingai sumažins pensinio amžiaus gyventojo skurdą. Beje, ar pastebėjome, kad kuo toliau diskutuojama, tuo mažiau prisimenami būtent tie, kurie neteko darbo pajamų dėl karantino. Juk taip gundo tas noras su 200 eurų idėja išspręsti ilgalaikes skurdo problemas!

Iki galo neapgalvotų idėjų padariniai dažnai būna liūdni ir ilgi, nes paskatina visą seką kitų klaidingų veiksmų. Deja, laiku nesustojus, neigiami padariniai pradeda augti geometrine progresija. Tokia įvykių seka galioja ir užsisvajojusiai valstybei.

Žmogus susigundo, svajoja, planuoja ir vėl matuojasi naują svajonę. Retas žmogus nori mąstyti, kas sumokės už išsipildžiusius lūkesčius. Tokia jau žmogaus prigimtis – patogiau matyti tik teigiamą savo norų pusę. Tradiciškai trūksta laiko ir valios prieš veikiant apgalvoti padarinius. Iki galo neapgalvotų idėjų padariniai dažnai būna liūdni ir ilgi, nes paskatina visą seką kitų klaidingų veiksmų. Deja, laiku nesustojus, neigiami padariniai pradeda augti geometrine progresija. Tokia įvykių seka galioja ir užsisvajojusiai valstybei.

Lietuvai, apsvaigusiai nuo svajonių ir nuo skolintų milijardų gausos, Europos Komisija primena – mielieji, turite prastą švietimo padėtį, žemą aplinkosauginį tvarumą, didelę socialinę nelygybę ir skurdo riziką, nesusitvarkote su iššūkiais surenkant mokesčius ir plėtojant inovacijų politiką. EK nuomone, būtina užtikrinti, kad priemonės ekonomikos atsigavimui skatinti derėtų su ateities iššūkiais.

Prisiminkime, ekspertų ataskaitos teberodo, kad demografinė situacija, visuomenės senėjimo rizikos ir išlaidų ateities pensijoms augimo tendencijos nepasikeitė. Ar žinome sumą, kurios reikės būsimoms pensijoms? Paskelbkime. Ar neužmiršome tų 4 milijardų, kurių reikės jau pradėtų valstybės investicijų programos projektų užbaigimui? Gal kas nors norėtų informuoti visuomenę, kokiai sumai per pastarąjį dešimtmetį buvo sustabdyta projektų? Būtų svarbi informacija mąstymui, nes vėliau tokių projektų atšildymas ir pabaigimas, tikėtina, pabrangs net iki keturių kartų.

Ne kartą teko atkreipti dėmesį į tai, kad su valstybės biudžetu susijusius sprendimus priimame disponuodami tik pajamų ir išlaidų pinigų srauto rodikliais, o verslui ir EBPO šalių vyriausybėms įprasto grynojo turto rodiklio neanalizuojame. Kiek tokiu atveju teisingi galios centrų sprendimai? Gal ir klystu, tačiau manau, kad visai kitokioje šviesoje pasirodytų vienkartinių išmokų, skolinimosi ir kitos idėjos, jei išlaidos jų įgyvendinimui būtų parodomos kartu su visais kitais galimais valstybės įsipareigojimais, parodant nenudailintą valstybės grynojo turto rodiklį.

Galios centrai jau pradėjo užsiimti visuomenės hipnoze, neva, Lietuvai jau nebaisu skolintis net ir iki 100 proc. nuo BVP. Nepasiduokime kvailinami. Visi valstybės ištekliai yra riboti.

Prisiminkime, Ignalinos AE uždarymui, eksploatacijos nutraukimui ir panaudoto branduolinio kuro atliekyno įrengimui tik preliminariais skaičiavimais reiks apie 5 mlrd. eurų. Ar nepamirštame kito svarbaus valstybei Rail Baltica projekto, kurio bendra vertė apie 6 mlrd. eurų, vystymo kaštų? Auditorių medžiaga apie budinčius tokius išlaidų milijardus šiuo metu yra galingųjų apatiniuose stalčiuose. Ir apskritai, ar ateityje planuojame išlaidų kokių nors reformų finansavimui? Pasiskolinsime, išdalinsime ir išsiskirstysime daryti kiekvienas kas kam labiausiai patinka?

Galios centrai jau pradėjo užsiimti visuomenės hipnoze, neva, Lietuvai jau nebaisu skolintis net ir iki 100 proc. nuo BVP. Nepasiduokime kvailinami. Visi valstybės ištekliai yra riboti. Noras turėti daugiau, negu iš tikrųjų būtina, gali kelti grėsmių. Noras išleisti daugiau, nei sugebame uždirbti, turėtų būti išsamiai aptartas. Išteklius privalu skirstyti taip, kad jie skatintų ekonomikos augimą.

Suvokdami išteklių ribotumą turėtume būti netolerantiški savitiksliams procesams. Deja, ir toliau valstybės išteklius planuojama leisti skubiai ir veidmainiškai – pagal dirbtines ir pervaidintas emocijas, pasinaudojant viruso tema, o ne sukuriant pridėtinę vertę pagal tikslus, uždavinius, priemones ir kriterijus. Kaip antai, Vyriausybės socialiniai partneriai viešai piktinosi, kad Ateities ekonomikos DNR plano aptarimui jiems buvo skirtos tik 5 dienos. Manęs nestebina. Pamenu, kaip Seimo oficialioje darbotvarkėje prie valstybės biudžeto vykdymo audito ataskaitų būdavo skiriamos 5 minutės...

Matome, kaip mums ir toliau bandoma įpiršti gyventi valstybėje, kurios valdymas būtų grindžiamas ne įrodymais, ne darbais, o bukletais, pasitarimais ir fontanais. Tvanku kvėpuoti valstybėje, kurioje nesislapstant dienos šviesoje užasfaltuojama į rezultatus orientuota viešojo valdymo sistema.

Matome, kaip mums ir toliau bandoma įpiršti gyventi valstybėje, kurios valdymas būtų grindžiamas ne įrodymais, ne darbais, o bukletais, pasitarimais ir fontanais. Tvanku kvėpuoti valstybėje, kurioje nesislapstant dienos šviesoje užasfaltuojama į rezultatus orientuota viešojo valdymo sistema. Pastarąjį dešimtmetį liūto dalis Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigų atiteko įvairių sričių infrastruktūrai atnaujinti, o ne žmonių gebėjimams tobulinti. Štai ir atėjo atpildo metas. Nerimauti dėl žvyrkelių dabar tikrai ne laikas. Virusas ne žvyre. Esama krizė apnuogino mūsų silpnąją vietą. Virusas pasirinko taikliai – atakavo ne į betoną ar asfaltą, tačiau į mūsų mąstymą.

Dabar noriu priminti, ką savo mokslo darbuose iracionaliai žmonijai signalizavo amerikiečių mokslininkas, kibernetikos mokslo ir dirbtinio intelekto teorijos pradininkas Norbertas Wieneris (1894-1964). Jis įspėjo, jog reikia siekti tokių tikslų ir turėti tokius lūkesčius, kurie iš tikrųjų yra pageidautini, o ne vien atrodo tokie esantys. Bet kokie procesai, nekontroliuojami žmogaus mąstymo, veikia linijiniu būdu, todėl negali būti paleidžiami veikti automatiškai. Automatiniu procesu galima įgyvendinti tik tai, kas suformuluota, o ne tai, kas turėta omenyje. Kiekvienas suplanuotas žingsnis turi būti nuolat matuojamas, vertinamas vertybių aspektu ir papildomas patirtimi.

Mokslo darbuose valdymo problematikai apibūdinti sutinkamas beždžionės letenos efekto terminas. Jis apibrėžia kokio nors proceso defektą ir nenuspėjamumą, kai laukiamą pozityvų rezultatą lydi nenumatyti neigiami padariniai, kurių nuostoliai viršija ir nuvertina pozityvius rezultatus. Pats beždžionės letenos simbolis pasirinktas neatsitiktinai. N.Wieneris savo darbuose mėgo cituoti anglų rašytojo Williamo W. Jacobso (1863-1943) apsakymą „Beždžionės letena“. 1902 m. publikuotas kūrinys iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprastas, tačiau buvo pripažintas ekonominės literatūros šedevru, pakliuvo į daugybę antologijų. Trumpai papasakosiu šią istoriją.

Britų imperijos aukso amžius pramonės revoliucijos metu. Pagyvenusio laimingo anglų darbininko šeima – vyras, jo žmona ir sūnus – jaukioje namų židinio aplinkoje klausosi draugo, sugrįžusio iš karo tarnybos Indijoje, pasakojimų. Karininkas jiems parodo ir pasakoja apie talismaną – parsivežtą sudžiūvusią beždžionės leteną.

Pasirodo, kiekvienas naujas paslaptingosios letenos šeimininkas gauna trijų savo norų išpildymo teisę. Šeimos draugas nutyli, ko prašė letenos, tačiau tampa aišku, kad gailėjosi dėl savo antro noro ir stengėsi ištaisyti situaciją. Dar ankstesnio beždžionės letenos savininko pirmieji du norai irgi liko paslaptis, tačiau karininkui yra žinoma, kad paskutinis trečias šio noras buvo... numirti. Todėl baigęs pasakoti beždžionės letenos istoriją karininkas meta ją į židinio ugnį. Tai neatbaido jaukaus židinio šeimininko tapti nauju paslaptingų galių savininku. Jis ištraukia leteną iš ugnies, o išėjus draugui bando savo likimą prašydamas pinigų. Sūnus stengiasi apmalšinti tvyrančią lūkesčių įtampą išeidamas į darbą ir pareikšdamas, kad pinigų neatsiras. Pirmasis tėvo noras – gauti 200 svaro sterlingų nekilnojamojo turto mokesčiui susimokėti – vis dėlto išsipildo. Į šeimos namus pasibeldžia gamyklos, kurioje dirba sūnus, klerkas ir atneša... tuos trokštus 200 svaro sterlingų. Tai kompensacija už tai, kad gamykloje per nelaimingą atsitikimą žuvo sūnus. Jo kūną neatpažįstamai sudarkė įrenginiai.

Godumo simbolis – letena – suaktyvina žmogaus sąmonėje miegančius ir nuo sąžinės slepiamus tikruosius norus. Todėl ir noras išpildomas patiriant grėsmingus padarinius, kuriuos sužadina egoistiškos mintys.

Motinai kyla spontaniškas antras noras – susigrąžinti mirusį sūnų. Tačiau viską sustabdo grėsmingas beldimas į duris ir skubi trečia tėvo mintis – atsisakyti norų apskritai. Tik pačiu paskutiniu momentu išsigąstama, kokio baisaus pavidalo, kokios dvasinės ir fizinės būsenos į namų duris beldžiasi sugrįžęs sūnus.

Daugiau nei prieš šimtmetį ši istorija buvo vertinama kaip kritika tuometei britų politinei ir ekonominei sistemai. Godumo simbolis – letena – suaktyvina žmogaus sąmonėje miegančius ir nuo sąžinės slepiamus tikruosius norus. Todėl ir noras išpildomas patiriant grėsmingus padarinius, kuriuos sužadina egoistiškos mintys. Letena išties – užuomina į valstybės valdžios ranką ir jos priimamus sprendimus. Tai kvietimas analizuoti, kieno letenoje yra visuomenei svarbūs sprendimai. Laikantysis savo rankose beždžionės leteną pajunta galią veikti, tačiau nepastebi išaugusio godumo. Todėl turintieji žmonių patikėtą galią priimti sprendimus privalo nuolat galvoti apie tikruosius padarinius – tik taip galima nugalėti į duris besibeldžiantį chaosą.

Panašu, mūsų valstybėje galios centrų godumas skolintis užgožia ekonomistų kvietimą analizuoti alternatyviuosius kaštus. Pinigai mėgsta būti įdarbinami, tačiau juos galima nukreipti ne tik į trumpalaikius sprendimus, bet diversifikuoti bei nukreipti į vidutinės trukmės įsisenėjusių problemų sprendimą, taip pat ir į ilgalaikio augimo potencialo išnaudojimą.

Beveik pusė pinigų bus nukreipta į statybos sektorių. Jei tiksliau, su visa pagarba čia dirbantiems žmonėms, tai į žemos pridėtinės vertės ekonomikos dalį. Ar tai mūsų valstybės žinutė, jog atsisakome tikslo transformuoti esamą ekonomikos modelį į aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą? Jei taip, tada tenka kelti įvairius nepatogius klausimus. Kas ir kokius rodiklius pasieks? Kokių valstybės tikslų atsisakome mažindami perskirstymą per biudžetą? Ar turime įgyvendinimo komandą? Vėl asfaltuosime kelius, kuriais niekas nevažinės? Vėl pirksime įrangą, kuria nesinaudosime?

Ar turime pakankamai administracinių ir intelektinių išteklių tvarkyti tokią skolintų eurų gausą? Kodėl taip bijome peržiūrėti biudžetą, nors jis ir yra tas kontrolės mechanizmas?

Savam krašte pranašu nebūsi. Niekada nesigėdijau pripažinti, jog daugybės dalykų neišmanau, todėl visada kviečiau įsidėmėti kolegų britų pamoką, jog tai, kas prasideda blogai, tas ir baigiasi blogai. Automatizuotas pinigų išskirstymas projektams, kurie neturi nieko bendro su Lietuvos prioritetais – tai pinigų švaistymas.

Kokius signalus istorija apie beždžionės leteną siunčia mums? Pirmiausia, ji primena apie tai, kad visuose procesuose turi būti numatomas automatinio išsijungimo kontrolės mechanizmas. Atsiradus neigiamiems požymiams jis signalizuoja ir stabdo procesą jau tarpiniame etape ir tokiu būdu sumažina nuostolių mastą. Ar turime pakankamai administracinių ir intelektinių išteklių tvarkyti tokią skolintų eurų gausą? Kodėl taip bijome peržiūrėti biudžetą, nors jis ir yra tas kontrolės mechanizmas? Kodėl norime skirstyti pinigus per degradavusią ir susikompromitavusią valstybės investicijų programą, o ne pagal programinį biudžetą kaip visumą?

Ar galėtume įsivaizduoti bent vieną verslą, kuris apskritai galėtų egzistuoti be pinigų planavimo, be savo biudžeto detalaus analizavimo? Nedirbate versle? Gerai, tada paklauskime kitaip – ar elgtumėmės taip su savo šeimos biudžetu? Kuo didesni skaičiai, tuo mažiau svarbu jiems atsidurti biudžete? Turime sau kartoti pusryčiaudami, pietaudami ir vakarieniaudami – skolas teks grąžinti. Jei galios centrų komandos tingi ar tiesiog nesugeba su kiekviena nauja priemone peržiūrėti biudžeto, tai gal nesigėdykime ir pasitelkime pagalbą iš išorės? Ekonominį išsilavinimą turintis ir apie visumą mąstantis žmogus suvokia, kad kiekviena nauja priemonė derinyje su jau esamomis sukuria visiškai naują analizės aplinką, keičia ir skaičiavimus, ir galimą rezultatą. Liūdna, kad sprendimų priėmimas pagal duomenis mūsų valstybėje yra ignoruojamas pačiu aukščiausiu lygiu.

Kodėl bijome žmonėms parodyti bendrą vaizdą, kokio rezultato tikimės už skolintus milijardus? Nepriklausomi šalies watch dog centrai kviečia peržiūrėti biudžetą ir tokią pareigą mato šalies teisės aktuose. Vykdomosios valdžios galios centras sako nematantis teisinių argumentų, kad biudžetą reikia peržiūrėti. Sunku suprasti, kodėl ten, kur sprendimams turėtų užtekti sveiko proto ir sąžinės, mes diskutuojame apie įstatymus. Prancūzų rašytoja ir buvusio Prancūzijos finansų ministro dukra Anne Louise Germaine de Staël (1766-1817), viešai oponavusi pačiam Napoleonui ir už tai persekiota bei išsiųsta iš savo šalies, yra sakiusi, jog „egzistuoja tūkstantis kelių būti labai kvailu žmogumi, nepažeidžiant nei vieno įstatymo“.

Istorijoje, kurią čia aptariame, naujasis beždžionės letenos šeimininkas tik pamatęs antro noro padarinius susivokė, kad ji išpildo ir tuos norus, kurie nuskambėjo tik jo mintyse. Jei nesuvokdami padarinių imsime pinigus, tai patys už tai ir sumokėsime. Ne beždžionės letena, o investicijos ir pridėtinės vertės kūrimas gali padėti valstybei spręsti socialinės atskirties ir kitas problemas. Tačiau kodėl taip dažnai po „investicijų“ pavadinimu slepiame projektus, kurie vietoje pajamų generuoja tik išlaidas?

Mus tikina, kad viskas bus gerai. Lietuva skolinsis, investuos ir bus grąža. Galios centrų stalai nukloti pastarųjų penkerių metų auditorių ataskaitomis, kurios rodo – esamos būsenos valstybės investicijų programa apskritai turi būti panaikinta. Sunku kartoti, kas buvo audito ataskaitose parašyta apie tokias „investicijas“, kaip sienų padažymai, katilinių stogų remontai, uždaromų mokyklų pastatų renovacijos, valtys, narų kostiumai, šunų kinkinių pirkimai... Trūko tik lankų su strėlėmis. Galima pasidžiaugti, jog pastaraisiais metais tokių pirkinių jau neberasime. Tai viskas puiku? Toli gražu. Juk atsisakius smulkių „investicijų“, galima ir toliau užsiimti „investicijoms“, tik jau didesnėmis sumomis.

Pasenęs valstybės investicijų programos mechanizmas savo pelėsiu vėlesniuose etapuose pasidalija su gremėzdiška išlaidų kupina viešųjų pirkimų sistema. Valstybė įveliama į brangų ir iracionalų tokių projektų administravimo, kontrolės, teisminių ginčių voratinklį.

Kai kas valstybės investicijų programą mėgina diplomatiškai pavadinti politikų pageidavimų koncertu. Kažin, ar tai koncertas. Gal labiau uždara puota. Per tuos „puotavimus“ taip ir nerasta laiko parengti bent jau trimečio valstybės biudžeto. Biudžeto valdysena pagal auditorių siūlymus per ketverius metus taip pat liko nesutvarkyta. Spengianti kapų tyla. Girdisi tik fontanų melodijos, kvepia garuojančiu asfaltu. Auditoriai – stalčiuose. Kodėl? Galbūt todėl, kad visų galios centrų kanceliarijose yra likusių nebaigtų arba turima idėjų dėl naujų – išlaidas, o ne pajamas generuojančių – „investicinių projektų“? Nuoširdžiai kviečiu, patikėkime, kaip svarbu, kad netinkamai paruošti projektai apskritai neprasidėtų. Pasenęs valstybės investicijų programos mechanizmas savo pelėsiu vėlesniuose etapuose pasidalija su gremėzdiška išlaidų kupina viešųjų pirkimų sistema. Valstybė įveliama į brangų ir iracionalų tokių projektų administravimo, kontrolės, teisminių ginčių voratinklį.

Socialiniai mokslai ne veltui vis dažniau atkreipia dėmesį į žmogaus elgesio iracionalumą. Taip pat ir mūsų beždžionės letenos istorijoje karininkas juk ne šiaip sau nepasakojo, kokie buvo jo norai ir jų padariniai. Tačiau įspėjo šeimininkus apie letenos galios kelias grėsmes ir net mėgino ją sudeginti. Bet laimingos šeimos galva nepaisė įspėjimo. Jis įžvelgė tik galią, bet nesuvokė jos kainos. Žmonių lūkesčius iškraipė ir neigiamų padarinių sukėlė ne beždžionės letena, o sistema, kurioje tie žmonės gyveno. Beje, išeidamas pro duris karininkas dar patarė norėti ko nors protinga. Tai rodo, kad ir jis pats nepadarė išvadų. Jokia beždžionės letena negali sukurti ką nors protinga. Atlikusi savo darbą ji tik susiranda kitą šeimininką ir taip toliau cirkuliuoja godumo rinkoje. Beždžionės letenos istorijoje visų herojų norai buvo nevykę. Vienintelis dalykas, kurio visi turėjo siekti – kad ir žmonių, ir valstybės gyvenime apskritai neliktų vietos beždžionės letenos efektui.

Tai ar protingas mūsų pirmasis noras gauti tuos 200 eurų? Vienkartinių sprendimų pasekmė – diskusija iki begalybės, nes vienkartinės išmokos nesprendžia sisteminių švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos problemų. Socialinę atskirtį gali mažinti tik nuolat augančios pensijos, o mes, panašu, šito daryti nesiruošiame.

Tai ar nesigailėsime savo antrojo noro – taisyti situaciją skolintais milijardais? Bet kokia priemonė gali būti ir kuriančia, ir griaunančia – viskas priklauso, kieno ji rankose. Žinome posakį, kad bet koks kompiuteris neišmanėlio rankose – tik krūva metalo. Aptarėme istoriją, kuri leidžia įsivaizduoti, kuo baigtųsi, jei atsirastų norinčių valdyti valstybę su beždžionės letenos pagalba.

Norinčių skirstyti milijardus pareiga išmanyti biudžeto valdyseną taip, kaip gydytojui privalu išmanyti žmogaus kūno anatomiją. Nepamenu, kas pasakė, bet taikliai – bet kokį skurdą, tame tarpe ir mąstymo, gydo švietimas, o ne statybos. Manote, kad neišmanantys gerųjų EBPO biudžeto valdysenos praktikų, kai jau užasfaltuos žvyrkelius, sustos ir atsigręš į žmogiškojo kapitalo investicijas? Ne, labiau tikėtina, kad tada toliau skolinsimės ir imsimės asfaltuoti kapines. Verta susimąstyti, ypač, jei pamenate, koks buvo trečiasis pirmojo beždžionės letenos šeimininko noras.

Manote, kad neišmanantys gerųjų EBPO biudžeto valdysenos praktikų, kai jau užasfaltuos žvyrkelius, sustos ir atsigręš į žmogiškojo kapitalo investicijas? Ne, labiau tikėtina, kad tada toliau skolinsimės ir imsimės asfaltuoti kapines.

Dabartinės galios centrų komandos nesugebėjo įgyvendinti pokyčių nei biudžeto valdysenoje, nei valstybės investicijų programoje. Rezultatas po beveik ketverių metų – biudžeto valdysenos pokyčių planas dingo kartu su strateginių projektų portfeliu. Parlamentinės kontrolės rezultatas – sisteminis sisteminių rekomendacijų neįgyvendinimas. Dar daugiau, galios centrai net nesigėdija reguliariai nutylėti apie įsipareigotus, tačiau nepasiektus rezultatus. Tai kodėl būtent šioms komandoms turi būti patikėti nauji ir dar skolinti milijardai? Panašu, kad latentinė grėsmė – sudžiūvusi lyg beždžionės letena biudžeto valdysena – tebekeliauja nuo vienos prie kitos politinės kadencijos. Kuo ilgiau Lietuvos galingieji laikys audito ataskaitas stalčiuose, tuo daugiau eurų, tik jau iš savo stalčių, teks ištraukti žmonėms. Po 200 eurų neužteks.

Dabar visos viltys į Prezidento instituciją. Bet, jei ji ir imtųsi biudžeto valdysenos pokyčio lyderio vaidmens, tai, deja, pirmieji veiklos metai jau praėjo. Jie būtų buvę labai svarbūs analizės ir pokyčio plano etapui. Jei vis tik yra toks planas, tai pagal pokyčių vadybą dabar atėjo tie lemiami 12-24 mėn., kurių metu pats laikas esamos situacijos sušildymui konkrečiais veiksmais. Likę kadencijos metai jau svarbūs gauto rezultato užšaldymui, matavimui ir įtvirtinimui.

Visi turime susivienyti ir suremti pečius, nes valstybės tarnybos kompetencijos „nugyventos“. Matome, vienų galios centrų komandos nesugebėjo judėti pokyčių link, kitų – per metus nesugeba net variklio užsivesti, todėl turėtų būti svarstomas užsienio ekspertų pagalbos pasitelkimas. Be abejo, patirtis yra įgyjama, tačiau bandymams ir mokymuisi nebėra laiko. Ir situacija ne ta. Juk Lietuvoje prognozuojamas vienas didžiausių ES viešojo sektoriaus deficito augimas. Lietuvos ekonomika smuks daugiau nei 7 proc. Į Lietuvos ekonomiką po koronaviruso krizės per artimiausius pusantrų metų planuojama investuoti daugiau nei 6 mlrd. eurų, o valstybės skola gali padidėti iki 9 mlrd. eurų!

Panašu, Lietuvos galingieji traukia vienas kitam iš rankų tą stebuklingą beždžionės leteną ir bando vienas kitą aplenkti su nauju noru. Kaip antai, daug rinkėjų turi vaikus, todėl išmokų bus ir jiems. Tiesa, ne visiems po 200 eurų. Mažiau. Galbūt todėl, kad dar neturi balsavimo teisės. Nemylime mes tų Lietuvos vaikų, kuriems teks grąžinti skolas, o anūkų ir proanūkių, matyt, nekenčiame. Ir šiaip mūsų valstybėje bijoma žiūrėti į akis, o čia net patogiau – juk dar negimusių akys.

Kokiame pasaulyje gyvens vaikai, kurie šiandien gaus išmokas? Visi geri norai ir liks beždžionės letenoje, jei nebus imamasi biudžeto valdysenos, valstybės investicijos programos, švietimo sistemos esminės peržiūros ir apskritai – viešojo sektoriaus pertvarkos.

Štai – tik vieno žmogaus istorija. Dmitrijus Kanovičius, vadybininkas iš Kanados, apsisprendė ir paliko Lietuvą dar tarybmečiu, nes, kaip jis teigė viename „Verslo žinių“ interviu, neapsikentė „oficialiai palaiminto veidmainiavimo“. Ar pasikeitė kas nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje? Jei iš valstybės biudžeto kas kartą prašysime, kaip toje istorijoje, tik pinigų, bet sąžiningai neaptarsime sąlygų, tai ir gausime savo 200 eurų prieš tai atsisveikinę su iš Lietuvos išvykstančiais mums artimais žmonėmis. Tiksliai nesusitarus, kaip suprantame moralų ir teisingą investicijų rezultatą, į mūsų duris gali pasibelsti rezultatas vaiduoklis.

Politikai rinkimų metu tikina, kad rezultatai jau tuoj pasibels į kiekvieno žmogaus duris. Jie mėgsta sakyti, kad atėjo metas ir susitarti, ir apsispręsti, todėl jiems, neva, kaip niekad reikalinga nors nepatogi, tačiau tiesa. Ar nepraleidome to meto apsispręsti mes? Mūsų pasaulio galingieji, atrodo, jau apsisprendė ir kapituliuoja prieš tiesą dar nepasibaigus žmonių jiems patikėtiems įgaliojimams. Pasirodo, iš tikrųjų, jie turi įdomesnių veiklų nei mus tikino rinkimų metu. Manau, šioje situacijoje lenkų satyrikas Veslavas Brudzinskis (1920-1996), galėtų tik atsidusti – ką gi, įstatymas neužtikrina pietų, tačiau garantuoja pietų pertrauką.

Tad drąsiai skolinkimės ir ramiai pietaukime.

Arūnas Dulkys yra ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, buvęs valstybės kontrolierius. Šis tekstas paskelbtas A.Dulkio „Facebook“ paskyroje