Kai ruošėme greitai šalies ekranuose pasirodysiantį dokumentinį filmą apie Prezidentą Valdą Adamkų, vienos interviu filmavimo sesijos metu paklausiau jo: „Ko labiausiai gailitės, kad nepavyko padaryti per visus tuos metus būnant Lietuvos politikoje?“ Jis nė sekundės nesudvejojęs atsakė: „Švietimo reforma“.
Kiek buvo įvairiausių lozungų, politikų pažadų ir susirūpinimo, kiek vyko įvairiausių visuomeninių akcijų su skambiais šūkiais „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, rezultatas vienas ir tas pats – kito kelio nėra, tik streikas. Kol kas įspėjamasis, bet neabejoju, kad bus ir tikrasis. Kodėl? Ogi todėl, kad visų politikų požiūris į švietimą yra teigiamas tik tol, kol jie iš opozicijos ateina į valdžią. O tada jau vertybės apsiverčia aukštyn kojomis, kaip dabartinių konservatorių atveju, kurį geriausiai iliustruoja Vilniaus miesto tarybos narys Audrius Skaistys.
Yra toks posakis: „Kas blaivam galvoje, tas girtam ant liežuvio“. Šiuo atveju jį būtų galima perkurti į naująjį politinį folklorą: „Kas konservatoriams galvoje, tas Skaisčiui ant liežuvio“.
