Visgi yra ir dar viena amžina tema apie matomus žudikus, kuri neišvengiamai poliarizuoja visuomenę, padalindama ją į dvi priešingas stovyklas – „už“ arba „prieš“. Neutralių kone nebūna. Ir taip nutinka, kai kalba pasisuka apie vieną labiausiai demonizuojamų visuomenės grupių Lietuvoje – medžiotojus. Dažniausiai girdimas epitetas jų adresu – „žudikai“.
Aš šiandien drąsiai galiu pareikšti: „taip, aš esu medžiotojas, tuo didžiuojuosi ir stoju žudikų pusėn!”
Lietuvoje jau seniai tapo gero tono ženklu visus valstybės problemų šunis karti ant Seimo, o kitas – ant medžiotojų-žudikų, juos koneveikiant. Puikiai suprantu, kad šiuo straipsniu neprisibelsiu į visų „medžioklės antivakserių“ sąmonę, bet man nusispjauti.
