Istoriją visais laikais rašė nugalėtojai. Vieni iš pirmųjų to liudininkų – senovės Egipto obeliskai, kuriuose iškalti nugalėtojų narsą ir drąsą išaukštinantys žygdarbiai, o nugalėtos ir pavergtos tautos neminimos visai arba labai trumpai ir paniekinamai. O kas gali būti labiau žeminančio nugalėtai ir pavergtai tautai, kuri jau apverkė ir palaidojo savo nužudytus sūnus, jei ne kiekvieną dieną važiuojant į darbą ant tilto matyti žudikus aukštinančias skulptūras? Tuo metu, kai jos buvo kuriamos ir statomos, netoli esančiuose KGB rūsiuose buvo kankinami ir žudomi žmonės.
Kilus iniciatyvai išmesti visus kruvinos mūsų istorijos liudininkus į istorijos šiukšlyną, prasidėjo diskusijos – ar dabar laikas, ar tikrai reikia visas, ar nesupriešins Lietuvos, ar neįžeisime vienos ar kitos tautinės mažumos, ar atsižvelgta į tų kūrinių meninę vertę, ar... ar... ar... Stop, gana! Visiems, norintiems dar ir dar diskutuoti reikia parodyti vaizdus iš dabartinės Ukrainos atkovotų miestų su dešimtimis tūkstančių nukankintų ir nužudytų civilių žmonių. Štai jums atsakymas! Tie paminklai šlovina tą pačią kariuomenę, tą pačią tautą, kuri ir tada, ir dabar kovojo ir kovoja prieš nacius. Ir tada, ir dabar jie kariauja kare, kurį patys pradėjo.
