Tačiau svarbu pastebėti, kad kitų, vėliau sekusių krizių atvejais, socialinė situacija pasaulyje iš esmės nepagerėdavo. 2008-2009 metų krizės išdavoje socialinė gyventojų situacija faktiškai irgi nepasikeitė, o neoliberali politika ir gerovės valstybių mažinimas tęsėsi arba jos stagnavo. Pastaroji, COVID-19 krizė, atvirkščiai, labiau primena pokarinę pasaulio situaciją, kai gerovės valstybės plėtėsi, o socialinis draudimas ir socialinė parama buvo dosnesni. Galima teigti, kad yra didelė tikimybė, jog gerovės valstybės iš šių naujai užimtų pozicijų šį kartą nesitrauks, o gal ir dar labiau išsiplės – tai priklauso nuo gyventojų ir politinių jėgų valios.
Tačiau paskutinis XX-o amžiaus „neoliberalusis dešimtmetis“ ir pirmieji XXI-o amžiaus metai yra užauginę tokią didelę turtingų ir įtakingų visuomenės piliečių – individualistų – kartą įvairiose valstybėse, kuriai yra svetimas socialinių teisių ir efektyvių valstybinių institucijų reikšmės supratimo požiūris, todėl pokriziniu laikotarpiu gali išlikti ir galimybės bei grėsmės dėl gerovės valstybių demontavimo. Kita vertus, tokias nepalankias gerovės valstybių vystymosi perspektyvas gali užkirsti poreikis naujo tipo viešajam valdymui pasaulyje, kuris žinomas Naujojo viešojo valdymo, arba Gero valdymo (New Public Governance, Good Governance) vardais, kuriam yra būdingi atvirumo, skaidrumo, pliuralizmo, demokratijos, socialinės atsakomybės, socialinio teisingumo, socialinės kokybės matmenys.
Daugelyje pasaulio vietų socialinių programų apimtis ir toliau išlieka ribota, o ir yra dažnai nepasiekiama ten, kur jų labiausiai reikia.
Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, 55 proc. pasaulio gyventojų – apie 4 mlrd. žmonių – nėra draudžiami socialiniu draudimu arba negauna socialinės paramos. Pasaulyje tik 20 proc. bedarbių gauna nedarbo išmokas, o kai kuriuose regionuose šis procentas yra dar mažesnis. Tačiau nėra pasaulyje valstybės, kuri nebūtų buvusi paliesta COVID-19 tiesioginiu arba netiesioginiu būdu, o socialinės apsaugos priemonės, jeigu jos pasiekė skurdžiausiuosius ir pažeidžiamiausius gyventojus, suteikė jiems apsaugą. Mažinant koronaviruso įtaką 126 šalys įvedė arba taip pritaikė savo socialinės apsaugos arba darbo rinkos politiką, kad sukūrė 505 antikrizines priemones.
Tačiau daugelyje pasaulio vietų socialinių programų apimtis ir toliau išlieka ribota, o ir yra dažnai nepasiekiama ten, kur jų labiausiai reikia. Tarptautinės organizacijos siūlė šalims remtis trimis socialinės apsaugos priemonių rūšimis – dvi greitajam laikotarpiui, ir viena – vidutiniam laikotarpiui. Pirmoji buvo skiriama socialinės paramos priemonėms, antroji – darbo vietų arba jose generuojamų pajamų išsaugojimo priemonėms, o trečioji turėjo būti nukreipta socialinės apsaugos sistemų pasirengimui krizėms ateityje.
Socialinės paramos priemonės, paplitusios besivystančiose šalyse, yra svarbesnės negu socialinis draudimas ar trumpalaikio įdarbinimo schemos. Šiomis priemonėmis galima lengviau pasiekti šalies ekonominėje sistemoje oficialiai dalyvaujančius asmenis, tačiau būtina neužmiršti ir „šešėlinėje ekonomikoje“ dalyvaujančiųjų gyventojų. EBPO duomenimis, 65 proc. visų dalyvaujančiųjų „šešėlinėje ekonomikoje“ negauna jokios socialinės apsaugos priemonės.
Socialinės paramos priemonės, paplitusios besivystančiose šalyse, yra svarbesnės negu socialinis draudimas ar trumpalaikio įdarbinimo schemos.
Socialinės paramos priemonės turėtų apimti tiesiogines išmokas grynaisiais ir pasikartojančias minimalių pajamų arba subsidijų schemas vargingiausiems asmenims. Vargingiausiųjų nustatymui ir programų taiklumui yra reikalinga tokių programų ir formalių mokesčių mokėtojų registracija, kuri išplėstų mokesčių mokėtojų bazę pasibaigus krizei.
Tarptautinė socialinės apsaugos asociacija (ISSA) suklasifikavo įvairių šalių antikrizines socialinės apsaugos priemones COVID-19 metu:
- Laikinos išmokos grynaisiais: naujai sukurtos išmokos grynaisiais, mokamos reguliariai, apibrėžtą laikotarpį, buvo įvestos daugelyje šalių. Jų kvalifikacinės sąlygos skyrėsi, bet dažnai buvo remiamasi ankstesnėmis gautomis pajamomis, darbo praradimu ir namų ūkio dydžiu.
- Vienkartinės išmokos: šalys taikė specialias vienkartines išmokas pažeidžiamoms gyventojų grupėms ypatingais atvejais, susijusiais su sveikatos apsaugos kaštais, darbo praradimu ar repatriacija. Kai kuriais atvejais tokios išmokos buvo mokamos visiems gyventojams vartojimo skatinimo tikslais.
- Padidinti egzistuojančių išmokų dydžiai: kai kurios socialinės apsaugos institucijos laikinai padidino dabartinių išmokų gavėjų išmokas, pavyzdžiui, padvigubindamos jų išmokas vienam arba daugiau mėnesių.
- Ankstyvesnis išmokų mokėjimas: išmokų mokėjimas prieš reguliarią mokėjimo dieną buvo įvestas daugelyje socialinė apsaugos programų, o dažniausiai buvo stebimas senatvės pensijų atvejais. Tai buvo daroma dėl to, kad, mokant išmokas, išaugdavo rizika apsikrėsti koronavirusu perpildytuose mokėjimų centruose.
- Laikinas kvalifikacinių sąlygų išmokoms sušvelninimas: tam, kad padidinti namų ūkių, gaunančių išmokas, skaičių, daug šalių įvedė išmokas, nukreiptas prieš skurdą. Šiais atvejais, pajamų ar turto testavimas buvo sumažintas, o dokumentų tvarkymo ir kitokios administracinės sąlygos buvo palengvintos.
- Egzistuojančių išmokų apimties išplėtimas: kai kurios šalys, įtraukdamos iki tol neapimtas gyventojų grupes, išplėtė egzistuojančių išmokų gavėjų bazę, o taip buvę „šešėlinės ekonomikos“ dalyviai įsitraukdavo į oficialų sektorių.
Energingas socialinės politikos atsakas į koronaviruso krizę daugelyje šalių pasireiškė jau pirmosios COVID-19 bangos metu, tačiau jis gali sumažėti antrosios bangos metu, ypač tada, jeigu krizė užsitęstų ir ji taptų chroniška. Šalių skolinimosi resursai irgi nėra beribiai, nors kai kas įtikėjo, kad skolintis bus galima tada ir tiek, kiek reikės. Tačiau, ar tokios viltys yra pagrįstos, ar jos nekvepia populizmu net ir senos, klasikinės demokratijos šalyse?