Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“
Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.
(Iš Evangelijos pagal Matą 17, 1-9).
Aukšto kalno patirtis
Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą ant aukšto kalno prasideda nuoroda į laiką (dažnai ji praleidžiama liturginiuose tekstuose). Ji gali atrodyti nereikalinga, bet iš tikrųjų turi didelę reikšmę. "Po šešių dienų".
Čia gali būti nurodoma į prieš šešias dienas įvykusį Kristaus kančios paskelbimą. Tačiau, kodėl ne, šitaip, kad ir netiesiogiai užsimenama apie septintąją dieną, Dievo dieną, taigi apie prasmės pilnatvę, kuri prasiveržia per šešias žmogaus veiklos dienas.
Senoviniu supratimu skaičius yra simbolis, nušviečiantis daiktų prigimtį, išreiškiantis jų prasmę. Skaičius šeši simbolizuoja žmogaus laiką. Pradžios knygoje žmogus sukurtas šeštąją dieną. Skaičius septyni simbolizuoja Dievo laiką. Po šešių dienų įvykęs perkeitimas reiškia Dievo pasaulio įsiveržimą į žmogaus pasaulį. Šitaip apšviečiamas ir praturtinamas kasdienis žmogaus gyvenimas, paženklintas kančios ir mirties.
Po šešių dienų įvykęs perkeitimas reiškia Dievo pasaulio įsiveržimą į žmogaus pasaulį.
Dar viena nuoroda, mums leidžianti šia prasme vertinti atsimainymą, yra Mato dėmesingumas Jėzaus veidui. Morkus tiesiog pasako, kad ant kalno Jėzus "atsimainė". Matas patikslina: "Jo veidas sužibo kaip saulė".
Dievo veidas tikinčiajam yra labai rimta. Nes Dievas – o ir žmogus –pirmiausia yra veidas. Kas būtų Dievas (ir kas būtų žmogus) be veido? "Ieškokite mano veido" – tai Dievo įsakymas 27 psalmės žodžiais. Jis atitinka kitą dažną Biblijos kvietimą: "Ieškokite manęs, ir būsite gyvi!".
Atsimainymo metu Jėzus atskleidžia Dievo ir žmogaus veidą, Dievo ir žmogaus slėpinį. Jis apreiškia Dievo veidą – kurio „žmogus negali pamatyti ir likti gyvas“ (plg. Iš 33, 20), Jis – mylimasis Sūnus, kuriuo gėrisi Tėvas.
Jis atskleidžia gilią išgelbėjimo istorijos, Įstatymo ir pranašų (ant kalno tai reprezentuoja Mozės ir Elijo figūros), prasmę.
Jis taip pat atskleidžia žmogaus veidą, nes mylimasis Dievo Sūnus yra ir žmogaus Sūnus, kenčiantis ir atmestas, kuris po atsimainymo lieka „vienas“ (8 eil.).
Būtent čia Jėzaus atsimainymo prasmė. Žmogus pas Dievą keliauja vienišas ir vargingas, laiko ir kančios paženklintu veidu. Dievas šį kelią atmaino – perkeičia į gyvenimo kelią. Kaip ir Jėzaus, žmogaus kelias, kad ir koks tragiškai sunkus, atmainomas gyvenimą mylinčio, kuriančio, dovanojančio Dievo.
Žmogus daugiau nebėra vienišas. Jis keliauja su Dievu.
Jėzus norėjo parodyti Dievo veidą. O tai reiškia, kad žmogus daugiau nebėra vienišas. Jis keliauja su Dievu. Apie tai – daugybė Biblijos pasakojimų.
Atsimainymo pasakojime Dievo artumą nurodo debesis ir balsas. Debesis, tiesą sakant, yra dviprasmiškas ženklas (ir parodo, ir paslepia). Apie balsą irgi galėtume pasakyti kai ką panašaus – jis trapus (ar klausytojas išgirs?). Tačiau tiek debesis, tiek balsas sako: Dievas yra neramioje mūsų istorijoje.
Pamatysiu? Išgirsiu? Priklauso nuo manęs.
