L.Jonušys rašo, jog esą aš įsikibęs savo posto. Netiesa. Visa šita Seimo narių A.Žukausko ir D.Asanavičiūtės inspiruota politinių „machinacijų“ , kaip vadina L.Jonušys, istorija vyko ne dėl pirmininko posto, o dėl to, kad aš iš viso nepatekčiau į Kalbos komisiją kaip eilinis narys, nors po kelių asmenų atsistatydinimo man pakako balsų į ją patekti. Nekorektiškas ir lyginimas su 2017 metų rinkimais: nei tada, nei dabar niekas negali ginčyti valdančiosios daugumos teisės skirti pasirinktą pirmininką. Ir 2017 metais, ir dabar tas buvo daroma buldozeriu, bet šiemet dar buvo ir sukčiaujama, kai Švietimo ir mokslo komiteto valdančioji dauguma surengė daugybinius rinkimus vien tam, kad nereikėtų patvirtinti net ir Komisijos nariu nepageidaujamo asmens.
Ir L.Jonušys pripažįsta, kad nauji rinkimai nepasibaigus pirmiesiems buvusi tam tikra manipuliacija, bet tai esąs tik atsakas į pradinę manipuliaciją. Išties, baisusis monstras A.Antanaitis taip įbaugino tyrą ir nekaltą Švietimo ir mokslo komiteto valdančiąją daugumą, kad ji ėmusi tirtėti iš baimės, todėl apdujusi ir nusprendė pamanipuliuoti – nusispjauti į rinkimų rezultatus ir surengti naujus. Kad tik monstro nebūtų Komisijoje. O gal geriau reikėjo paklausti, Laimantai, kodėl taip buvo bijoma eiliniu Komisijos nariu tapsiančio A.Antanaičio, kad buvo apsispręsta net imtis politinio sukčiavimo?
L.Jonušys rašo, jog esą man rūpėjo, „kad nebūtų viešų užrašų ne lietuvių kalba, kad nebūtų autentiškų asmenvardžių dokumentuose ir pan.“ Netiesa. Niekur nesu pasisakęs prieš viešus užrašus ne lietuvių kalba. Visada sakydavau ir sakau, kad visur turi būti užrašai lietuvių kalba, o jei tokie yra, šalia gali būti ir užrašai kitomis kalbomis. Taip pat neturėjau jokios ypatingos pozicijos dėl asmenvardžių dokumentuose, nes pritariau ankstesnių trijų kadencijų VLKK pozicijai dėl asmenvardžių rašymo ir galimų išimčių.
Man liūdna, kad matydamas vieną politinės kovos briauną, straipsnio autorius nemato kitų.
L.Jonušys nemato, kad viso VLKK skyrimo istorijos metu nebuvo pasakyta nė vieno žodžio apie valstybinę kalbą ir jos ateitį. Nebuvo jokios ataskaitos už penkerių metų kadenciją, nebuvo jokių ateities programų pristatymo.
L.Jonušys nemato, kad dar vasarą pateiktos 2023–2030 metų kalbos politikos gairės Švietimo ir mokslo komitete nesvarstomos, todėl šiemet, o gal ir visai nebus priimtos.
L.Jonušiui nesvarbu, kad Laisvės partijos kontroliuojama Ekonomikos ir inovacijų ministerija nežinia kur laiko 35 milijonus lietuvių kalbai informacinėse technologijose skirtas lėšas, nors projektų vykdymas turėjo prasidėti jau beveik prieš metus, o atsiskaitymo metas artėja.
L.Jonušiui neįdomu, kad Laisvės partijos vieno iš lyderių A.Žukausko nuomone valstybinei kalbai geriausia tiktų savireguliacija, o ne valstybinis reguliavimas. Kad tas pats A.Žukauskas mano, jog Kalbos komisijos ir Kalbos inspekcijos funkcijas galima perduoti akademinėms ir studijų institucijoms.
O to įrodymas – ką tik įregistruotame Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo projekte nei Kalbos komisijos, nei Kalbos inspekcijos nebelieka. Vietoj jų atsiranda kažkokia neaiški įgaliota valstybės institucija. O šia institucija, kaip suprantame, galinti tapti bet kuri valstybinė kontorėlė, tarp kitų savo funkcijų įrašiusi ir kalbos priežiūrą, bet niekada jai nerandanti nei lėšų, nei laiko.
Tai, ką sakau, nėra sąmokslo teorija. Tai faktai. Gal todėl Švietimo ir mokslo komiteto dauguma taip ir kovojo dėl to, kad manęs VLKK nebebūtų ir kad negalėčiau kelti šių klausimų. Garbusis Laimantai, nereikėtų apsiriboti vien trimis raidėmis. Lietuvių abėcėlėje jų yra žymiai daugiau.
