Žinoma, gražu matyti, kad dabartinė moterų rinktinė yra puikios sudėties, atvyko beveik visos: savo karjeros piką pasiekusi Gintarė Petronytė, solidžios patirties turinčios Eglė Šulčiūtė su Sandra Linkevičiene, Eurolygoje besivaržančios Kamilė Nacickaitė su Vita Kuktiene, geriausią savo gyvenimo sezoną rungtyniaujanti Eglė Šikšniūtė, pajėgi puolėja Giedrė Paugaitė ir atletiška jos komandos gynėja Gabrielė Gutkauskaitė.
Tačiau trečiadienio vakaro pralaimėjimas kaimyninės Latvijos krepšininkėms buvo dėsningas, sakyčiau, netgi nelabai ir nustebino. Neeiliniu talentu apdovanota mūsų šalies rinktinės lyderė G.Petronytė po rungtynių atrodė visiškai sutrikusi ir pripažino tragediją.
„Ką tik buvome tarp krepšinio elito, o dabar – visiškame dugne“, – teisingai pastebėjo tądien net 31 tašką pelniusi vidurio puolėja.
Problema akivaizdi: viena G.Petronytė neatneš pergalės, jei neturės šalia susižaidusios komandos ir sumanaus žaidimo plano. Kėdainiuose nacionalinė ekipa visas rungtynes puolė, iš esmės, vieninteliu deriniu su menkomis variacijomis, t.y. visus kamuolius atiduodavo Gintarei. Latvės gi žaidė gerokai įvairiau – į jų puolimo arsenalą įėjo ir išpuoliai baudos aikštelėje, ir išnaudotos progos tolimiems metimams.
Manau, federacijos šulai dabar bus labai patenkinti, juk šitiek susitaupys pinigų malonesniems reikalams: gi moterims nuplaukė ne tik Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės šiemet ar Europos čempionatas kitąmet, bet ir 2018 metais Ispanijoje vyksiančios pasaulio pirmenybės.
Galima daryti išvadą, kad problemų šerdis yra komandai vadovaujantis jos vedlys Rimvydas Samulėnas. Ir iš dalies tai bus tiesa.
Šis treneris visuomet pasižymėjo prastais darbo rezultatais. 2008–2010 metais jis vadovavo kaunietiškai LKL komandai ir jo ekipa tais laikais murkdydavosi turnyrinės lentelės dugne. 2012–2013 metais jis dirbo Palangos LKL komandoje ir su ja per du sezonus pasiekė vos 5 (penkias!) pergales.
Apgailėtinas, gėdingas rezultatas. Nevykęs krepšinio specialistas pasuko į moterų krepšinį ir vėl pratęsė savo nesėkmių šleifą. Vadovaudamas Marijampolės „Sūduvos“ žaidėjoms du sezonus iš eilės, turėdamas akivaizdžiai nemažą biudžetą ir pajėgias žaidėjas, LMKL finalinėse serijose vis nusileisdavo kitoms komandoms.
Vyresni žmonės, matyt, įtartų užkeikimą, bet, mano nuomone, – tai tiesiog akivaizdus pralaimėtojo mentalitetas. Pačios rinktinės krepšininkės komišką anekdotą tarpusavyje pasakoja, kaip pernai lapkritį žaidžiant su latvėmis paskutinės minutės pertraukėlės metu R.Samulėnas ne tik nesugebėjo žaidėjoms išaiškinti žaidimo plano, bet ir tiesiog nesurezgė rišlaus sakinio, jau nekalbant apie nuteikimą žūtbūtinei kovai ar konkrečius nurodymus. Suprantama, rungtynės irgi buvo pralaimėtos.
Bet tai tik dalis mozaikos. Nes moterų krepšinio rinktinės treneris savo poste atsiranda ne iš Šventosios Dvasios, o yra paskiriamas LKF Vykdomojo komiteto. Šios organizacijos požiūris į moterų krepšinį visais laikais būdavo gana atsainus, tačiau 2013-aisiais generaliniu sekretoriumi tapus plaukikui Mindaugui Špokui jis tapo niekinančiu.
Ko gero, niekada nepamiršiu, kaip vos kelis mėnesius poste apšilęs kojas, 2014 metų kovą Panevėžyje vykstant LKF taurės turnyrui paklaustas, kodėl taip žymiai skiriasi vyrų ir moterų rungtynių prizinis fondas, jis vienai krepšininkei tiesiog atšovė: „Moterys apskritai turėtų džiaugtis, kad joms išvis yra suteikta teisė žaisti tokioje salėje.“
Taigi, visai nenuostabu, kad dabartinių LKF veikėjų požiūris į moterų krepšinį yra, mandagiai kalbant, nerūpestingas. Užtenka pažiūrėti, kaip organizuojami renginiai, tarkime, LKF taurės formatas.
Prieš dvi savaites Utenoje kaip tik vyko finalinis ketvirtas: jokios reklamos mieste ir žiniasklaidoje, paprasčiausias komandų pristatymas, jokio iškilmingumo, pustuštė salė net įleidžiant visus norinčius dykai, nulinis prizinis fondas, banali apdovanojimo ceremonija, o internetu transliuojamas vienintelis mačas iš keturių vykusių.
Net žaidimėliai žiūrovams visiškai nepatrauklūs su vaikiškais prizais: prasidėjusių metų federacijos kalendorius ir keliolika buteliukų „Sprite“ limonado. Kitaip sakant, visiškai jokių pastangų organizuojant ir populiarinant.
LKF požiūris į moterų krepšinį visais laikais būdavo gana atsainus, tačiau 2013-aisiais generaliniu sekretoriumi tapus plaukikui Mindaugui Špokui jis tapo niekinančiu.
Lygiai tas pats su moterų rinktinės rungtynėmis: absoliutus minimumas sklaidos, nulis šou elementų, vėl pustuštė Kėdainių salė, tie patys žaidimėliai su tais pačiais prizais ir jokio puošnumo, matyti, kad viskas padaryta iš reikalo, kad tik kuo pigiau ir primityviau.
Manau, federacijos šulai dabar bus labai patenkinti, juk šitiek susitaupys pinigų malonesniems reikalams: gi moterims nuplaukė ne tik Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės šiemet ar Europos čempionatas kitąmet, bet ir 2018 metais Ispanijoje vyksiančios pasaulio pirmenybės. Trejus metus su moterų krepšiniu bus tyku ir ramu, jis bus atrėžtas nuo LKF lėšų, juk ir Europoje nežaidžia nė vienas mūsų moterų krepšinio klubas – nei Europos taurėje, nei juo labiau Eurolygoje.
Žodžiu, Lietuvos moterų krepšinio problema nėra vien R.Samulėnas. Į jo vietą galėjo pakliūti ir dar prastesnis treneris, nes federacijos veikėjai į moterų rinktinę trenerius kviečia vien tik pagal jiems žinomus kriterijus, o ne pagal sportinius pasiekimus. Penktadienį prieš rungtynes Vilniuje tiesiai šviesiai paklausiau žinomo specialisto ir charizmatiško stratego Lino Šalkaus, ar krepšinio funkcionieriai jam bent pasiūlė treniruoti rinktinę?
Jis man atvirai atsakė, kad niekas nieko jam nesiūlė, ir netgi jei siūlytų, tai su dabartine LKF vadovybe jis dirbti nenorėtų. Ir taip kalba žmogus, kuris yra pasižymėjęs kaip gebantis išugdyti jaunuosius talentus, pro kurio rankas praėjo daugybė vėliau tapusių žinomais žaidėjų. Kuris net ir su jaunomis žaidėjomis bei mažu Kauno rajono komandos biudžetu kasmet per įvairiausių turnyrų apdovanojimus su savo „Sirenomis“ kopia į sceną pasipuošti medaliais.
Žmogus, kuris mano akivaizdoje daugybę sykių savo sumaniais manevrais ir psichologiniais triukais yra laimėjęs ir tarytum praloštas rungtynes.
Todėl, kai koks nors funkcionierius eilinį kartą aiškina, koks jiems svarbus moterų krepšinis, man visada nejučia kyla klausimas: kam konkrečiai jis rūpi? Parodykit man tą žmogų! Labai noriu pagaliau pamatyti tą, kuris nuoširdžiai globotų, stengtųsi ir rūpintųsi, o ne tik šalia fotografuotųsi. Vis laukiu to žmogaus ir nesulaukiu.
Nežinoma ateitis laukia mūsų šalies moterų krepšinio. Ir pirmą kartą, deja, aš prarandu viltį. Tad jei netgi sporto šaką reguliuojanti organizacija visai nesirūpina moterų krepšinio reikalais, kodėl tai daryti turėtų kiti.
Augustas Didžgalvis yra ilgametis Lietuvos sporto fotografas ir kartais rašo apie tai, kas jam įdomu. Jo nuotraukas ne tik su sportu galite pamatyti www.didzgalvis.lt.
