Jam, matyt, tikrai nesuprantama ir labai keista, kad susirūpinti lengvosios atletikos ateitimi galima visai nuoširdžiai, o kelti aktualius klausimus ir nagrinėti problemas yra vienas iš laisvos visuomenės bruožų. Matyt, jo pasaulio įsivaizdavime, turinys portaluose gimsta vien tik korupciniu būdu.
Tačiau kol prezidentas atsikalbinės ir labiau rūpinsis, ką apie jį rašo žiniasklaida, o ne sportininkų ateitimi, tol apie skaisčiai tviskančius medalius mūsų šalis negirdės dar ilgai. Juk mes beveik nebeturime pasaulinio ir net europinio lygio sportininkų. Apie rimtus laimėjimus galima nebent tik pasvajoti, o didžiausias lengvaatlečių tikslas šiais laikais tapo normatyvas į olimpines žaidynes.
Bet praėjusią savaitę sulaukiau ir kitokių skambučių – skambino pora trenerių ir keli sportininkai. Jie ne tik išreiškė pasitikėjimą, prašė rašyti išsamiau, bet ir pasakojo apie bjaurias LLAF machinacijas sudarant treniruočių stovyklas, nesąžiningą ir amoralų saviškių protegavimą tarptautiniuose turnyruose bei kitas negražias istorijas.
Švelniai tariant, didelėje lengvaatlečių šeimoje anaiptol nėra viskas taip gražu, kaip dažnai mėgsta rožinėmis spalvomis piešti E.Skrabulis. Ir nors nepatenkinti federacijos veikėjais sportininkai ir treneriai neretai turi pagrįstų pretenzijų, į jas nelabai kas atsižvelgia. Natūralu, kad tokiu būdu sporto šaka negali sparčiai progresuoti ir teikti stabilių rezultatų.
Žinoma, taip atsitiko ne per vienerius metus. Pamažu iš takelių ir sektorių traukiasi sportininkų ir trenerių sovietinė karta. Lietuvoje, ypač regionuose, nuolat mažėja aukštos kvalifikacijos bėgimo, metimų, šuolių rungčių specialistų. Tokių, kurie ugdytų tarptautinio lygio čempionus ir pas kuriuos treniruotis prašytųsi užsienio auklėtiniai.
Dabar maniežuose su jaunimu dirbantys pedagogai nėra ir niekada nebuvo tinkamai gerbiami, nuoširdžiai vertinami – nei visuomenės, nei LLAF. Tai visai neprestižinė, bet sunki intelektiškai, didelio technologinio išmanymo ir atidumo reikalaujanti profesija.
Todėl natūralu, kad profesijai nesant patrauklia, pamažu ir nebeliko pamato, ant kurio galėtų iškilti didelės pergalės. Sporto šakos vadams labiau rūpėjo pinigų srautai ir momentiniai rezultatai, o ne ilgalaikė lengvosios atletikos strategija bei jos įgyvendinimas.
Švelniai tariant, didelėje lengvaatlečių šeimoje anaiptol nėra viskas taip gražu, kaip dažnai mėgsta rožinėmis spalvomis piešti E.Skrabulis.
Bet dabar ne sovietmetis ir turint pinigų gerų trenerių galima pasisamdyti iš viso pasaulio. Tai plačiai praktikuojama ne tik krepšinyje, futbole ir žaidybinėse sporto šakose. Niekas netrukdo taip elgtis ir su lengvąja atletika, juo labiau kad mūsų šalies atletai dažnai jau ir patys ieškosi trenerių už Lietuvos ribų. Bet mes jau tarsi lyg ir įpratę, kad LLAF funkcionieriai visais laikais atmestinai ir nepareigingai žiūrėjo į savo tiesiogines pareigas ir funkcijas.
Kam jiems treneriai, kurie orientuoti į racionalius rezultatus bei uždarbį, o ne tiesiog patogūs pažįstami, klusniai vykdantys paliepimus ir linkę paklusti federacijos šulams?
Kita, tačiau irgi labai svarbi tema – pinigai. Kasmet LLAF gauna didelius pinigus iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF), dar yra įplaukos iš Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) asignavimų, prie sportininkų rengimo gausiai prisideda ir Lietuvos olimpinio sporto centras (LOSC). O kur dar savivaldybių, regioninių biudžetų pinigai!
Sporto šakos vadams labiau rūpėjo pinigų srautai ir momentiniai rezultatai, o ne ilgalaikė lengvosios atletikos strategija bei jos įgyvendinimas.
Ir nors kasmet neatlygintinai gauna šimtus tūkstančių eurų, federacijos darbuotojai sportininkams amžinai aiškina, kad pinigų vis per mažai. Tad sutikite, LLAF klerkai turėtų būti nuoširdžiai suinteresuoti surasti pačių geriausių privačių rėmėjų savo sporto šakai? Tik štai kas tave rems, jei pats esi neskaidrus?
Atsiverskime oficialų federacijos rėmėjų puslapį
„Citadele“ banko Korporatyvinės komunikacijos direktorė Rita Simanavičiūtė pranešė, kad banko tinklalapyje ir kitose banko komunikacijos priemonėse informacijos apie Lietuvos Lengvosios atletikos federacijos rėmimą nėra todėl, kad bankas nebėra šios federacijos rėmėju.
„2015 m. gruodžio 3 d. „Citadele“ bankas ir Lietuvos parolimpinis komitetas pasirašė sutartį, kurios pagrindu „Citadele“ bankas skyrė finansinę paramą parolimpiniam komitetui ir šiemet įgyvendins socialinę iniciatyvą – parolimpinio sporto rėmimo projektą „Tu esi. Tu gali“. Bendradarbiaudami su Lietuvos parolimpiniu komitetu, sieksime skatinti parolimpinio sporto plėtrą Lietuvoje, pritraukti į šį sportą naujų žmonių, šviesti visuomenę bei keisti visuomenės požiūrį į žmones su negalia ir į jų galimybes. Analogišką projektą „Citadele“ bankas Latvijoje įgyvendina nuo 2012-ųjų metų. Šio rėmimo įgyvendinimas Lietuvoje yra „Citadele“ banko akcininko – AS „Citadele banka“ Latvijoje sprendimas, siekiant išlaikyti vieningą rėmimo politiką Baltijos šalyse“, – sako banko atstovė.
Pasak „Citadele“ banko atstovės,Lietuvos Lengvosios atletikos federaciją bankas rėmė nuo 2006-ųjų iki 2015-ųjų. Ekonominės krizės metu rėmimas lengvaatlečiams išvis buvo sustabdytas. Šis rėmimas visą laiką buvo vykdomas tik su „Citadele“ banko motininio banko Latvijoje patvirtinimu ir kontrole. Kiekvienais metais Lengvosios atletikos federacijai skiriama parama buvo svarstoma iš naujo, pasirašoma nauja sutartis, kiekvienais metais buvo derinamas ir detalus skirtos paramos panaudojimo planas, kurio federacija laikėsi, su banku derino sąmatas. Rėmimo metu „Citadele“ banko vardas ir reklama tikrai buvo ir lengvaatlečių sporto maniežuose, ir federacijos leidiniuose, ir tinklalapiuose, ir, kiek leido galimybės, televizijoje. Žinomų lengvaatlečių įvaizdis buvo naudojamas ir banko produktų reklamoje.
„2015 m. rugpjūčio mėnsį „Citadele“ bankas atnaujino interneto svetainę ir istorija tapusios archyvinės medžiagos į naująją svetainę neperkėlė“, – sako R. Simanavičiūtė.
Manau, kad sportininkams nėra būtinas penkių žvaigždučių viešbutis ir tikėtina, kad tos lėšos tikrai būtų pravertusios kitur.
Dar yra keli kiti rėmėjai. Visų pirma, irgi kone slaptai federaciją remiantis „Lietuvos dujų tiekimas“ ir metalų supirktuvės „Baltic Metal“ – kuo jie remia, pinigais ar barteriu? Apie tai jokiuose tinklapiuose nei vieno žodžio. Sutikit, keistas rėmimas, lyg kokie viduramžių anoniminiai mecenatai.
Ir galiausiai techniniai rėmėjai. Vanduo „Hermis“, jie, matyt, tiekia kelias paletes vandens per sezoną įvairioms rungtynėms. Sporto sales ir stadionus įrenginėjantis „Dangų centras“, šitie turbūt tiesiog suteikia nuolaidą įrenginėdami lengvosios atletikos infrastruktūrą. „Joma“, kuri tiekia federacijai aprangą šalies lengvosios atletikos rinktinės nariams.
Ir štai įdomiausi rėmėjai – „Cosma GmbH“, įmonė, užsiimanti metalo prekyba. Dar vienas rėmėjas – UAB „Martas ir partneriai“. E.Skrabulio vyresniojo sūnaus vardas yra Martas, o šiai įmonei vadovauja Virginijus Rimkūnas, anuomet UAB „Cosma Invest“ valdybos narys. Kitas rėmėjas – viešbutis „Vanagupė“, priklausantis UAB „Eskom“ ir vadovaujamas Jurgitos Skrabulienės.
Galiausiai rėmėju dar nurodomas NCBC verslo centras, kuris priklauso UAB firmai „Elektronas“. Šio verslo centro adresas yra Kareivių gatvė 6 (Vilniuje), ir visos šios kompanijos irgi registruotos tuo pačiu adresu.
Bet ką ten adresas, geriau atsiverskime viešai pateikiamą federacijos prezidento deklaraciją
Juk lengvaatlečiai per savo stovyklas ir čempionatus Palangoje ne kartą buvo apsistoję tame pačiame prašmatniame „Vanagupės“ viešbutyje – federacija mokėjo viešbučiui už tai, ar tokia ir yra jo rėmimo forma?
Jei pinigai vis dėlto mokėti – manau, kad sportininkams nėra būtinas penkių žvaigždučių viešbutis ir tikėtina, kad tos lėšos tikrai būtų pravertusios kitur. Bet apie visą tai niekur nekalbama, negirdėjau, kad kada nors šios temos būtų liečiamos per spaudos arba LLAF visuotines konferencijas.
Taip išeina, kad iš esmės viskas vienose rankose – tik apiforminta šiuolaikiškai. Visa sporto šaka priklauso vienai verslininkų šeimai. Gražiai išskirstyta dokumentuose, skaidrumo minimumas, juk saviškiai ir taip viską žino bei supranta. Federacijoje naudingai balsuojantiems funkcionieriams ir lojaliems treneriams bei jų auklėtiniams – finansavimas, stovyklos, rinktinės bei čempionatai. O kiti tesižino.
Visa sporto šaka priklauso vienai verslininkų šeimai. Gražiai išskirstyta dokumentuose, skaidrumo minimumas, juk saviškiai ir taip viską žino bei supranta.
Matyt, ir tie mano anksčiau minėti šimtai tūkstančių eurų valstybinių pinigų yra įsisavinami tiesiog pavyzdingai. O atskaitomybė už juos yra formali, labiau teorinė, faktiškai neegzistuojanti, tik mokėk gražiai kalbėti, nebūk gobšus ir dalinkis.
Įdomu, kas ten taip stipriai finansuojama šimtais tūkstančių, jei į žiemos sezono pasaulio lengvosios čempionatą, vyksiantį kovo 17-20 dienomis JAV mieste Portlande, vyksta tik vienintelė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė? Kur ištirpsta tie pinigai, jei mes jau daugybę metų neturime jokių net Europos normatyvus atitinkančio kūjo metikų, šuolininkų su kartimi? Kas vieną kartą atsakys už sužlugdytus sportininkų likimus?
Atsakymą daugelis jei ne žino, tai bent numano: už tai neatsakys niekas. O juo labiau šalies premjero, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus visuomeninis patarėjas E.Skrabulis su savo federacijos patarnautojais. Šitie pasiteisinimų visuomet atras.
Dvylika piktų balsų buvo stebėtinai panašūs. Už lango susibūrę gyvuliai pagaliau suvokė, kas gi ištiko kiaulių fizionomijas. Jie žvalgėsi čia į kiaules, čia į žmones, vėl į kiaules, vėl į žmones, bet dabar jau buvo neįmanoma atskirti, kur kuris.
– G.Orwellas „Gyvulių ūkis“
Augustas Didžgalvis yra ilgametis Lietuvos sporto fotografas ir kartais rašo apie tai, kas jam įdomu. Jo nuotraukas ne tik su sportu galite pamatyti www.didzgalvis.lt.
