Baigiasi tik pirmasis mėnuo metuose, o jau linksniuojami smurto – psichologinio, fizinio – atvejai.
Vilniaus specialiojo ugdymo centre „Aidas“ mokytojos padėjėja šaukė ant neįgalios globotinės, nuolat kartodama žodį „sterva“.
Kelmės rajone mažamečių broliukų sumušimu įtariamas patėvis.
Kėdainiuose žiauriai sumuštas keturmetis po kelių dienų mirė. Įtariamieji – patėvis ir mama.
Tai tik kelios istorijos, kurias žinome, bet ir jų per daug. Jų neturėjo būti. O kiek įvyksta smurto atvejų, kurie niekur neužfiksuojami?
Žinote, kas šiose istorijose stebina? Žiaurumas. Ne tik įtariamųjų, o tų, kurie jau rengia Linčo teismą.
Žinote, kas šiose istorijose stebina? Žiaurumas. Ne tik įtariamųjų, o tų, kurie jau rengia Linčo teismą. Skanduoja išsijuosę ir baisisi, kokie tie žmonės yra „degradai, žvėrys ir monstrai“.
Piktinasi ir rėkia, kad reikia „tokius išgamas“ sukapoti ir sumesti šulinį. Išsukinėti jiems rankas ir kojas. Pakarti. Cituoju: „Tą patėvį su motina sušaudyti reik, o ne iki gyvos galvos kalėjime už mokesčių mokėtojų pinigus šert. Sušikti narkomanai.“
Skaitau ir kraupstu, nes siūlymai drąsiai lenktų net paties šiurpiausio siaubo filmo scenarijų. Kas nubaus baisiau? Kas atkeršys originaliau? Žiauriau?
Klausimas: kuo mes tada būname geresni už tuos, kuriais baisimės ir kuriuos sodiname ant kuolo? Kiek tuo metu, kai fantazuodami, kaip nubausime „tuos monstrus“, mes savyje jaučiame ir išgyvename ŽMOGAUS? Tauraus, jautraus, skiriančio gėrį nuo blogio homo sapiens? Jei pažvelgtume į veidrodį, jame išvystume žmogystą, krauju pasruvusiomis akimis ir besitaškančią seilėmis, švokščiančią prakeiksmus pro sukąstus dantis.
O dar sakome – joks blaivaus proto žmogus taip nepadarytų. Ar tikrai? Juk tokias bausmes siūlome būdami sveiko proto, šventai tikėdami, jog atstovaujame tikrajam teisingumui.
Taip, smurto rizika alkoholio ar narkotikų priklausomybę turinčiose šeimose yra didesnė, tačiau klaidinga būtų manyti, kad ne asocialiose, vadinamosiose normaliose šeimose, smurto nėra. O jei yra – tai koks jis? Inteligentiškesnis, smurtaujama SU PROTU (!), kad nebūtų mėlynių, lūžių ir komos? O kur dar psichologinis smurtas, suluošinantis sielą, kurios žaizdos gyja dar lėčiau nei fizinio smurto palikti ženklai? Į tokį smurtą mes net nekreipiame dėmesio, nes TIK kepštelėjo, TIK rėkė, TIK pagąsdino. Nieko baisaus, nes juk neužmušė.
Ar nusuki vaikui ausį, ar jam suduodi, ar jį žemini, menkini, nuolat uji ir ant jo rėki – smurtauji.
Tas TIK yra mūsų tolerancijos riba apskritai smurtui. Nėra smurto nei geresnio, nei blogesnio. Smurtas ir yra smurtas – kaip mirtis ir yra mirtis. Ar nusuki vaikui ausį, ar jam suduodi, ar jį žemini, menkini, nuolat uji ir ant jo rėki – smurtauji.
Mes turime pabusti ir pamatyti, kiek esame sveiki, ar besugebame atskirti gėrį nuo blogio. Ką daryti? Netylėti. Stebėti, nebūti akliems, nebūti kurtiems. Kalbėti, sudrausminti, pranešti, reikalauti.
Smurto bus – kol tyliai ir baugiai šeimoje aptarinėsime vaikus skriaudžiančius kaimynus ir dejuosime, kad „policija nieko nedaro“, nors tos policijos patys nepasivarginome iškviesti.
Smurto bus – kol vaikams girdint sakysime, „kad reikėjo gerai išspardyti užpakalį tam parazitui“.
Smurto bus – kol ironiškai šypsosimės, kad režisierius vakarėlyje padaugino ir sudavė apsaugos darbuotojui į krūtinę, ir vadinsime tai „smulkiu nusikaltimu“.
Smurto bus – kol plosime atsistoję garsiam virtuvės šefui, sakančiam: „Jeigu kalbėtume apie berniukus, galėčiau pasakyti, kad beržinė košė – geras atlygis už negerą elgesį.“
Smurto bus – kol žavėsimės lokaliomis pseudožvaigždutėmis, kurios tyčiojasi ir žemina kitus socialiniuose tinkluose, nors iš tiesų turėtų jausti gerokai didesnę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus.
Smurto bus – kol mes jį pateisinsime. Kiekvienu atveju, kai matome, girdime ir tylime, mes lygiai taip pat gausiname smurto, leidžiame jam plisti.
Moteris, kurios sugyventinis muša jos vaiką, o ji tyli, pritaria smurtui.
Tėvai, kurie mato skriaudžiamą dukrą ir anūką, tačiau nesikiša, pritaria smurtui.
Kaimynai, kurie žino, bet niekur nepraneša, pritaria smurtui.
Vaikas, kuris turėjo gyventi, negyvas. Kaip jaučiasi tie, kurie nieko nepadarė? Kaip jaučiamės mes?
Galime kaltinti visas institucijas ir politikus, kad niekaip nesugeba priimti įstatymo, kuris deramai apsaugotų vaikus nuo smurto. Tačiau jei ir toliau būsime abejingi, tas įstatymas veiks tik iš dalies. Įstatymas tik įrankis, jis pats nesugraibys smurtautojų iš visų Lietuvos kampelių. Jei matysime smurtą ir tylėsime, tragedija bus dar ne viena. Abejingumas – didžiausias žudikas, nes jis augina storą odą ir didina nejautrumą viskam.
Pažvelgiau į šią temą tik iš vienos pusės. Yra dar kita – tai priežastys (meilės stoka, alkoholis, traumuota vaikystė, išsilavinimo lygis ir pan.), tačiau tai jau kita tema.
