Dar viskas įstabiau, kai tokie nekultūringi nuomonių proveržiai suvyniojami į popierėlį, ant kurio užrašyta „Norėjau padėti“, „Man taip buvo, todėl žinau, ką kalbu“ arba „Tai buvo mano nuomonė“.
O kaip po to jaučiamės?
Aš tai blogai. Neskanu, ir tiek. Tas jausmas, kai matai, kaip kitas valgo pasigardžiuodamas, o tau belieka tik neskaniai atsirūgti. Nes maistelis buvo nekoks. Dar nežinau tiksliai, kur ieškoti priežasčių, nors jos galimai dvi: arba mano virškinimo sistema sustreikavo, arba valgančiųjų skonio receptoriai atšipo. Tačiau vieši pavyzdžiai ir tendencijos labai neįkvepiančios arba kaip tik – labai įkvepiančios sėsti ir parašyti komentarą. Apie virškinimą ir gardžiausią lietuvių nacionalinį patiekalą – kitą lietuvį.
Nugyvenome efektingą savaitę, per kurią, beje, minėjome ir Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Yra toks priežodis: kam tie priešai, kai turi tokių draugų. Tačiau perfrazavus posakį, savaitės emocinis fonas būtų toks: kam tas „varymas“ tik ant vyrų dėl vis dar patiriamos lyčių diskriminacijos, žeminimo, tyčiojimosi, kai atsiranda tokių „rūpestingų“, išsilavinusių, visažinių tetų, „padedančių“ mums, nesusipratusioms, augti bei tobulėti? Prašom, štai jums tikras, neapsimestinis solidarumas. Su kuo? Su savo žema kultūra.
Atremti pastabą priverčiant kitą pasijusti taip, kaip pats jauteisi prieš penkias minutes, yra žemas lygis.
Būti moterimi XXI amžiuje nėra sunku, tačiau būti XXI amžiaus moterimi vis dar yra iššūkis, nes tas būvis tampa jei ne kova, tai kryptingu darbu už tai, kad moteris nebūtų žeminama, nuvertinama, diskriminuojama jokiose srityse. Ir kad jos ausys girdėtų racionalią kritiką, augti skatinančias pastabas, o ne piktdžiugišką kerštą, gal ir norą atkreipti dėmesį – štai, žiūrėkit, kaip aš kietai pavariau.
O toks įspūdis susidarė po Eurovizijos finalo. Na, taip, atlikėja Aistė gal ir nuvylė savo gerbėjus, nes pasidavė be kovos ir parodė – štai jums nebus nei prilipdytų ašarų, nei gulbių ant suknios, nei pačių suknių. Greičiausiai tik pati Aistė galėtų atsakyti, kodėl priėmė tokį sprendimą – dėl aiškaus favorito „stūmimo“, dėl komisijos sudėties ar visgi dėl noro parodyti komisijoje sėdėjusiai režisierei, kad spektaklio šįkart nebus.
Tai Aistės pasirinkimas, kuris greičiausiai ne vienam sukėlė „nusivylusio pilvo“ gurgėjimą – lyg tikintis aukštesnės nei vidutinės virtuvės patiekalo, o gaunant pakelės užeigos kepsniuką.
Bet tiek to, tai Aistės pasirinkimas. Suplyšę džinsai ir išlindusių kelnaičių „padrebinimai“ tikrai nesukėlė audros režisierės Dalios galvoje – toks įspūdis, jog audra ten telkėsi seniai, o režisierė tik ir laukė momento, kada laidos vedėjai jai suteiks žodį. Ir tą žodį paleido... Ne vieną. Tiesioginiame eteryje. Visai Lietuvai.
Pasakyta – padaryta? Esmė dažnai būna ne ką sakai, bet kaip ir kur. O įspūdis atrodė toks: štai tau, mergele, bus vadinti mano kritiką „gariūniška“, parodysiu, ką reiškia autoritetą užkabinti. Lipa per kitų galvas... Na, viską matėte ir girdėjote patys. Žibėjo akutės, lūpos susiliejo į ploną liniją. Štai, aš padariau!
Kai vokiečiai pavalgo, jiems pagirti šeimininko maistą tolygu gerai driokstelėti. Šiuo atveju taip nutiko, tik, deja, ne prie vakarienės stalo, o TV studijoje ir net ne valgant, o dirbant atsakingą komisijos nario darbą. O darbas yra sakyti pastabas, kur turėtų atlikėjas pasitempti, ką jis padarė gerai, ką – nelabai, siūlant kažkokį elementą įtraukti ar jo išvis atsisakyti.
Kritika – tai ne laukimas, kol išmuš tavo valanda išpilti pamazgų kibirą ant galvos, teisuoliškai laikantis nuostatos „esu savimi, štai tokia mano nuomonė, esu laisvas sakyti, ką noriu.“
Deja, režisierės verdiktas, pastiprintas kelių britų draugų nuomonės (gal kad kritika nebūtų „gariūniška“, o parvežta iš paties Londono, nežinau), buvo vienas – „old fashion song“. O man tada klausimas kyla toks: štai taip viešai tyčiotis, piktdžiugiškai kerštauti – jau „new modern wave“? „Mergaite, aš jūsų net nepažįstu“ – tai ne žeminimas, ne seksizmas iš moters lūpų? „Balsą reikia turėti kaip Whitney Houston“ – čia tokia paskata atlikėjui?
Pafantazuokime. Aistė galėjo skelti žiežirbas toliau ir mestelėti: „O ką reikia turėti režisierei, kad jos spektakliai būtų žinomi, kaip Nekrošiaus ar Koršunovo?“. Tačiau atremti pastabą priverčiant kitą pasijusti taip, kaip pats jauteisi prieš penkias minutes, yra žemas lygis. Ir Aistė tik nusišypsojo: „Ačiū jums, Dalyte.“
Nieko jums neprimena? O man primena vieną savaitės senumo istoriją, kai renginių organizatorė Erika užsipuolė 16-metę Ugnę dėl svorio ir, pasiremdama citatomis, pareiškė, kad „storas žmogus prilygsta nesiprausiančiam. Tai yra tiesiog savęs neprisižiūrėjimas“.
Kai kilo garsių moterų palaikymo Ugnei banga (va, čia tai tikras moterų solidarumas!), renginių organizatorė paleido eterin dar vieną papliūpą paaiškinimų: „Su antsvoriu reikia kovoti kuo anksčiau, kol jis dar tik keli nepatogūs ir nepuošiantys kg, kol dar tai netapę neįveikiamu nutukimu, nes jis kenkia, kad ir kokie tolerantiški bebūtume.“ Ir pridėjo, kad pati žino, kas tai yra, nes numetė 25 kg.
Susirūpinimas gal ir geras, bet tonas ir pasirinkta vieta – tinkami? Ar ir vėl neprasilenkiama su kultūra, ar vėl tai nėra atviros patyčios? Juolab kad mergina atėjo į „Mados infekcijos“ atranką, į kurią buvo kviečiami įvairaus amžiaus bei sudėjimo žmonės.
O man tada klausimas kyla toks: štai taip viešai tyčiotis, piktdžiugiškai kerštauti – jau „new modern wave“?
Mes, moterys, mokame būti parama viena kitai, psichologine pagalba, servetėle ašarai nubraukti ar kempine blogoms emocijoms sugerti, bet, kaip rodo pavyzdžiai, labai mokame ir „įpūsti“ pasitikėjimo, skatinti gilintis į psichologinę literatūrą ir augintis begemoto „skūrą“.
Teko skaityti komentarų, kad labai gerai režisierė taip kritiką Aistei išrėžė: neva, jei esi jautrus, neturi stuburo ir storos odos, tai tau ne vieta ant scenos. Na, suprask, natūrali atranka, išlieka stipriausieji.
O kas lieka kitokiems, ne tokiems stipriems? Štai Ugnė stipri. Išdrįso ateiti į atranką ir net neįsižeidė dėl Erikos mestos pastabos. Kaip portalui Žmonės.lt sakė: „Aš puikiai žinau, kaip atrodau, ir manęs tai neskaudina. Džiaugiuosi, kad vietoje manęs ne kokia kita mergina. Ją tokie žodžiai tikrai galėtų labai paveikti. O aš nesureikšminu.“
O gal visgi derėtų? Kai išmokstame nesureikšminti, tai lengvai gali praslysti ir tolerancija tiems reiškiniams, kurie iš tiesų neturėtų būti toleruojami. Kad ir kokie režisierės ar renginių organizatorės ketinimai geri buvo – patobulinti, įspėti, patarti, nukreipti, svarbu ne tik, ką sakai, bet ir kaip tai darai. Žodis gali suteikti sparnus ir pasėti svajonę skristi, bet lygiai taip pat gali tapti sunkiu akmeniu po kaklu. Bul bul.
Visa tai dar keisčiau stebėti, kai nuolat kalbame apie moterų teises, kai matome, kad dar yra ką nuveikti šioje srityje. Nes jei ir toliau taip neatsakingai žarstysimės patarimais, komentarais, prisidengdami, kad turime teisę į savo nuomonę bei jos reiškimo būdą, tai moteris reikės ginti jau ne nuo vyrų, o nuo pačių moterų, kurios gali būti labai negailestingos kitai moteriai.
Kitą pažemindamas savęs neišaukštinsi.
O kalbėti, manau, reikia. Nes jei toliau taip sparčiai moteris moteriai akį kirs, galime sulaukti moterų palaiminimo ir tokiai nuomonei: „Štai, matote, ji segėjo mini sijonėlį, todėl pati ir kalta, kad ją išprievartavo.“
Todėl ir sakau – kam toli ieškoti priešų, kai yra tokių moterų, gebančių taip šauniai mums parodyti „mūsų vietą“. O juk tokios matomos moterys turėtų ypač jausti atsakomybę už savo žodžius, už savo veiksmus, nes jos kai kam yra vedlės, nuomonės formuotojos, turinčios pasekėjų. Ar po tokių išsišokimų gerbėjų gretos nesuretės? O gal kaip tik – padaugės tokių, kurios pritars nekultūringiems pasisakymams?
Juk graudi tiesa, kad dalis sekėjų yra klusnių avelių banda, neturinti savo nuomonės, todėl autoritetu vadinamo žmogaus pasakymas tampa tam tikru orientyru, tam tikru pavyzdžiu, kaip galima „prasimušti į žmones“. Jei nemoki reikšti savo nuomonės, neatskiri pelų nuo grūdų, atsiduri prie labai pavojingos ribos, kai pats gali virsti drakonu.
Kol moterys taip mąstys, taip kalbės, taip reaguos ar tylės, tapti XXI a. moterimi – tvirta, ekonomiškai savarankiška, kūrybinga, gebančia siekti tikslų bei kurti geresnį ir gražesnį, taigi saugesnį pasaulį – vis dar kai kam bus iššūkis.
Apsieikime be šūkių – „Gyvenkime draugiškai“, „Būkime solidarios“ ar „Kovokime prieš patyčias“. Tiesiog pagalvokime, ką savo žodžiais bei veiksmais kuriame, kokį jausmą paliekame žmogui, su kuriuo bendraujame. Jis tuos karčius žodžius gal ir pamirš, tačiau niekada nepamirš to, kaip privertėte jį jaustis. Viešai.
