O štai, koks vyras bus mūsų išrinktuoju ir, jei norėsime susilaukti vaikų, dar ir tėčiu, jau mes, moterys, renkamės. Ne viena, rinkdamasi vyrą, dar per tokį budraus režimo filtrą nusižiūrėtą kandidatą perleidžia – koks jis būtų tėtis. Stebi, kaip elgiasi su giminaičių vaikais, ar kantrus, ar moka bendrauti, ar nemėto įžeidžių pastabų, ar... Žodžiu, renka informaciją, analizuoja ir sistemina, ar vyras galėtų būti geras tėtis.
Dabar lyčių vaidmenys kinta. Motinystės ir tėvystės samprata – taip pat.
Būtent – geras. Nes būti tik tėčiu, tik įrašu vaiko gimimo liudijime, tik banku ar teikti vairuotojo paslaugas jau nebėra privalumas. Džiugu matyti, kad ir vyrai jau nebe stebėtojai ir medžiotojai, velkantys mamutą į namus, o patys kuria tą šeimą bei ryšį su vaikais. Ir jaučia ne tik pareigą, būdami su vaikais, juos auklėdami savo pavyzdžiu ir mokydami pažinti, prisijaukinti vaikams dar svetimą pasaulį, bet ir malonumą. Kai stebiu šiuolaikinius tėčius, matau iš jų elgesio bei akių, kad juos veža žiauriai geras jausmas būti tėčiu – mylinčiu, atsakingu, rūpestingu.
Mandarinai sietkelėse ir tėvo žodis
Anksčiau, tarkim, prieš kokius tris ar keturis dešimtmečius, niekas labai nesidomėjo, koks tas tėvas turi būti. Svarbiau buvo, kad jis išvis būtų. Na, kad vaikas turėtų ir tėtį, ir mamą. Merga su vaiku? Absoliuti gėda ir sugadintas gyvenimas.
Nors tais laikais moteriai netikėtai pastojus, vyras jausdavo pareigą ją vesti. Juk JO vaikas! Nuo sprendimo atsakyti už savo veiksmus ir deramai pasirūpinti kitais, šiuo atveju – nauja gyvybe, prasideda vyro (ir moters) branda ir augimas.
O dabar? Dabar moteris, net ir būdama nėščia, gali nenorėti to vyro savo gyvenime. Ypač, kai suvokia ir jaučia, kad vyras bus visai nekoks tėtis. Bet gimdyti ji nori. Dabar lyčių vaidmenys kinta. Motinystės ir tėvystės samprata – taip pat.
Kažin ar berastum dabar kokį jauną tėtį, kuris gimus vaikui, skubėtų su draugais aplaistyti įvykio, o ne pas žmoną ir vaikelį. Dažnai to skubėjimo netgi nereikia – vyras dalyvauja gimdyme, padeda savo moteriai, perkerpa virkštelę ir gal netgi jis pirmas, o ne mama, paima kūdikį ant rankų.
Nebėra dabar nei svirduliuojančių tėčių su mandarinų sietkelėmis po gimdymo namų langais (ne visad leisdavo juos perduoti jaunai mamytei, tai dažniausia seselėms atitekdavo), nei jų šūkčiojimų ir pokalbių su žmona pro langą lyg Romeo ir Džiuljetos balkonėlio scenoje (neįleisdavo tuomet lankyti gimdyvių), nei šokolado personalui už gerą priėmimą. Tokie buvo laikai.
Moterims tai netgi atrodė šiokia tokia romantika – visgi atėjo, nepamiršo, pasveikino. O kad padarė šviežiai užgimęs tėtis gramelį – kas čia tokio, gi tokia proga!
O vėliau? Įprasta rutina ir pasiskirstymas vaidmenimis: moteris dažniausia rūpinasi vaikais ir namais, vyras – šeimos maitintojas. Toks sugyvenimo modelis ir dabar dar gyvas.
Kaip gyvi ir tų laikų tėčiai, kurių niekas nemokė būti tėčiais (o ką mokė?). Jų vaidmuo buvo aiškus – aprūpinti šeimą būstu, maistu, vaikus sudrausminti, subarti, įkrėsti proto. Tėvo žodis paskutinis. Tėvas – šeimos galva, sėdinti galustalėje. Ir moterys tokį tėčio vaidmenį uoliai palaikydavo. Ir vis dar palaiko.
Pasitaiko šeimų, kuriose mamos ir dabar gąsdina vaikus: „Štai grįš tėtis, pasakysiu, koks buvai. O tai bus tau“ arba „Pareis tėtis, galėsi pats pasiaiškinti, ko pridirbai“. Kaip jaustis tėčiui? Kaip kokiam budeliui, įrašytam į eilinių šiurpintojų sąrašą, kurį kartais išsitraukia mama: gydytojas, policininkas, piktas kaimynas. Tėtis.
Tokiu atveju vaiko atsakymas į klausimą „Ką labiau myli – tėtį ar mamą?“ gali būti lengvai nuspėjamas.
Kaip myli mamos ir tėčiai
Dažnai to skubėjimo netgi nereikia – vyras dalyvauja gimdyme, padeda savo moteriai, perkerpa virkštelę ir gal netgi jis pirmas, o ne mama, paima kūdikį ant rankų.
O tereiktų žinoti tik viena – kad tėčiai ir mamos savo vaikus myli vienodai stipriai, tik ta meilės išraiška skiriasi. Buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar tikrai tėčio ir mamos meilė savo vaikui yra tokia pat stipri. Vaikų turintiems vyrams ir moterims ekrane buvo rodomos įvairių vaikų nuotraukos. Tarp visų nuotraukų buvo įmaišyta ir tyrimo dalyvių – vyrų ir moterų – vaikų nuotraukos. Buvo stebima, kaip išsiplečia vyrų bei moterų vyzdžiai, ekrane pamačius savo vaiką. Ir ką? Tyrimo rezultatas – tiek mamų, tie tėčių vyzdžiai reaguoja taip pat, jiems vienodai svarbūs jų vaikai.
Todėl tos moterys, kurios pažįsta vyrus ir bent kiek žino jų psichologiją, tikrai supras, kaip gali mylėti vyras tėtis ir ką suteikti vaikui.
Lygiai tą patį, ką ir mama: meilę, saugumą, rūpestį, globą, supratimą. Tik viskas bus šiek tiek kitaip: mama myli besąlygiškai, vien dėl to, kad vaikas jau yra, o štai tėčio meilės dar reikia nusipelnyti, ją užsitarnauti. Mamos suteikiamas saugumas tas, kad ji nepaliks vaiko, o tėčio – kad fiziškai apgins, užstos.
Rūpestis. Retai pamatysi tėtį, kuris aplink vaiką tupinėja kiekviename žingsnyje. Tėčiai labiau atsipūtę. Tai mamos dažniausiai dėl visko nerimauja: ar neperpūs vaiko? o jei užsprings? niekaip nekrinta temperatūra? kodėl jo telefonas išjungtas? dar neparėjo iš mokyklos?! Jos jaudinasi, o tėčiai labai konkretūs, labiau pasitikintys savimi ir vaiku. Bėdą spręs tada, kai ji bus. Nieko smulkmeniškai neplanuoja ir neprisigalvoja. Jei tėtis pasakė, daugiau nekartos – taip ir padarys, ką ketino.
O mamoms suminkštėja širdis, jos nuolaidesnės vaikams. O tie mažieji manipuliatoriai greitai perpranta, ko galima tikėtis iš tėčio, o ko – iš mamos, ir tuo sėkmingai naudojasi (ypač dukros, apsivydamos rankomis tėčio kaklą ir gaudamos iš jo viską, ne tik tą flanelinį salotinį chalatėlį, kurį matė vakar parduotuvėje).
Tačiau dažnai moterys tą atsipūtusio tėčio stilių iššifruoja kitaip – vaikas jam nerūpi, jis abejingas, šaltas, jam į viską nusispjaut ir apskritai – kaip galėjau už tokio tekėti! Stop. Vyrams tikrai nenusispjaut! Todėl net jei šeimoje nėra gerai, vyras nesiskiria, nes nenori, kad kažkoks kitas (įrašykite žodį iš savo žodyno) augintų JO vaikus. Jei gerai pamąstytume, gal vyrai labiau nei moterys gyvena „dėl vaikų“. Jei ir išeina, tai tik tada, kai vaikai suauga. Na, dažniausiai tada.
Vyrai – su deficitinėm prekėm ir nedeficitiniais jausmais
Tačiau dvikojų bankomatų laikai pasibaigė. Geras tėtis – ne tas, kuris duoda pinigų, o tas, kuris išmoko su jais elgtis.
Nelaisvos Lietuvos vyrams būti gerais tėvais buvo gerokai sunkiau nei dabartiniams tėčiams, bet jie stengėsi. Labai stengėsi. Stengėsi vaikams gauti deficitinių mandarinų. Importinės „Donald“ kramtoškės. Stovėjo eilėse prie kukurūzų pakuočių, rodos, už 15 kapeikų. Kalėdoms iš kažkur gaudavo vengriškų žaliųjų žirnelių. Nes tuomet būti vyru ir tėčiu reiškė viena – pasirūpinti, kad šeimai, taigi ir vaikams, nieko netrūktų. Maždaug toks buvo supratimas apie tėvystę. Ir tėčiai tai kantriai darė – buvo geriausi tėvai, kokie galėjo tada būti.
Būti tėčiu išmokstama – juk dar niekas negimė viską žinodamas. Kokiu tėčiu bus vyras, nemaža dalimi priklauso ir nuo kitų žmonių: jo mamos ir tėčio (arba žmonių, kurie jį užaugino – dėdžių, senelių, globėjų) bei žmonos. Jei ši laiko vyrą nevykėliu, jei menkina jo autoritetą šeimoje, vaikams apie jį kalba nepagarbiai, tai ko galima tikėtis iš vyro? Koks jis bus tėtis šeimoje?
Taip pat dalis moterų savo elgesiu bei sprendimais tėčius paverčia skuduriniais, makdonaldiniais, akropoliniais, t. y. prašo vaikams pripirkti drabužių, nuvesti į greitojo maisto restoraną (nes vaikai labai prašė) bei turiningai laiką praleisti prekybos centre. Tokia pikta moteris, deja, tik taip įsivaizduoja „tėvo nugręžimą“ bei apčiuopiamą jo „dalyvavimą vaiko gyvenime bei auklėjime“. Gaila, kad ir pats vyras nekelia sau klausimo, koks tėtis jis yra ar nori būti savo vaikams. Tačiau dvikojų bankomatų laikai pasibaigė. Geras tėtis – ne tas, kuris duoda pinigų, o tas, kuris išmoko su jais elgtis.
Todėl žaviuosi šiuolaikiniais jaunais tėčiais, kurie kasdien noriai mokosi tėvystės meno ir kuriuos ta tėvystė tikrai veža. Geriu braškinį kokteilį už tuos tėvus, kurie stengiasi, kad didžiausiu deficitu šeimoje netaptų jausmai ir laikas, praleistas su vaikas.
Supertėčių karta: jie ne dalyvauja, jie būna
Šiuolaikiniai tėčiai aktyvūs ir daro viską!
Jie eina vaiko priežiūros atostogų. Noriai keičia sauskelnes. Keliauja su naujagimiu per pasaulį. Skaito, ką turi daryti tiek ir tiek mėnesių sulaukęs vaikas. Vežimėliu darda per miestą – išdidžiai, nes tai nėra bausmė, įbrukta į rankas. Jie puikuojasi pirmuoju vaiko dantuku ir su kitais tėvais kalba apie vaikus. Jie vaiku didžiuojasi lygiai taip pat, kaip didžiuojasi ir mamos – pirmąja jo bedante šypsena, pirmaisiais žingsniais, pirmuoju žodžiu.
Jie stato smėlio pilis. Padeda dukrai išsikratyti smėlį iš batuko. Kopia su sūnumi į kalnus. Paskrudina ne tik skrebutį.
Jie vežioja į būrelius. Kartu minko tešlą picai. Deda į feisbuką nuotraukas, kai juos vaikai apipaišo flomasteriais.
Jie moko plaukti. Kantriai pina kasytes. Leidžia, kad vaikai kasytes supintų jiems. Iš barzdos. Jie kartu išsitatuiruoja kvailą tatuiruotę.
Jie augina savo ir dar priglaudžia svetimus vaikus. Jie mokosi šokti valsą. Jie dainuoja karaokė. Leidžia aitvarus. Skrieja motociklu. Jie budi ligoninės reanimacijoje. Įtariai apžiūri dukros berną, nes žino, ką „tas niekšas“ gali padaryti su JŲ mažyle. Lydi dukterį prie altoriaus. Jie verkia.
Išmintingoms moterims tai padaryti tikrai nesunku – įpūsti vyrui pasitikėjimo ir jėgos, kad jis yra GERAS tėtis. SUPERTĖTIS.
Tai net stipriau nei „Vilnius Challenge“. O dar stipriau tai, kad jie – atsipūtę tėvai. Vis labiau nebevaldomi stereotipų, kas vyriška ir moteriška, ką turi padaryti mama, o ką – tėtis. Tėtis gali viską, išskyrus gimdyti ir žindyti krūtimi (tiesa, prieš trejus metus transseksualas Thomas Beatie tapo pirmuoju kūdikio susilaukusiu vyru pasaulyje. Jis, beje, savo spermos donoru pasirinko šviesiaplaukį, atletiško sudėjimo lietuvį).
Tikiu, kad moterys prie šiuolaikinių supertėčių pripras ir išmoks nebeaikčioti: „O, taviškis keičia sauskelnes?“, „Geras! Jis padarė vaikams naminių koldūnų?!”. Tiesiog tai, ką dabar sėkmingai daro tėčiai, pamažu taps norma. Ir nebereikės prie tėčio, išvežusio vaiką su vežimėliu į lauką, spausti feisbuke šimtus patiktukų ir rašyti: „Tu tikras šaunuolis, koks tu vyras!“ arba „Kai kam labai pasisekė“.
Tačiau kol kas tai darykime – žavėkimės jais, girkime juos ir skatinkime. Vyrams to reikia, kaip ir mums, – viešo pagyrimo, patikinimo, kad viską daro gerai ir netgi daugiau nei iš jų tikimasi.
Išmintingoms moterims tai padaryti tikrai nesunku – įpūsti vyrui pasitikėjimo ir jėgos, kad jis yra GERAS tėtis. SUPERTĖTIS. Ir dažniau kartoti tai savo vaikams. Nes vaikai vienodai myli ir tėtį, ir mamą, kaip ir šie – vaiką. Vienodai stipriai.
