Man pačiai tos istorijos iš Bučos yra siaubingos ir negaliu apie tai nei kalbėti, nei rašyti nesigraudindama ir nejausdama begalinio pykčio ir beviltiškumo. Asmeniškai priimu, matyt, ir todėl, kad auginu dvi dukras, ir istorijos apie išprievartautas nepilnametes tiesiog, atrodo, daužo visą pasaulį ir tikėjimą juo į šukes.
Tad kaip ir kada (ir AR) su vaiku kalbėti apie seksualinę prievartą?
Iš savo ilgametės patirties galiu jau apibendrinti, kad pokalbiai apie seksą apskritai yra vieni nepatogiausių tėvams. Be to, tėvai yra linkę šiomis temomis kalbėti su vaikais vėliau, kai jau jie dažnai būna jas aptarę ir su draugais, ir skaitę socialiniuose tinkluose, žurnaluose – tad susidūrę ir su prievartos bei smurto tema. Ir – kad ir kaip sunku apie tai kalbėti – kalbėti būtina. Ir su berniukais, ir su mergaitėmis.
