Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...'
O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje.
Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22-30)
Neįvardintas žmogus, kuris gali reprezentuoti kiekvieną iš mūsų, užduoda Jėzui klausimą: „kas bus išganytas?“ Po šiuo klausimu slypi pamatinis žmogaus troškimas – „būti su Dievu“. Taigi anksčiau ar vėliau kiekvienas susiduria su šiuo klausimu.
Jėzus atsako paradoksaliai, provokuodamas savo klausytojus, kad jie įsigilintų į Jo žodžių prasmę.
Jėzus atsako paradoksaliai, provokuodamas savo klausytojus, kad jie įsigilintų į Jo žodžių prasmę: „pasistenkite įeiti pro ankštus vartus“ – reikia paplušėti norint įžengti pro siaurus vartus. Vėliau papildo: vartai yra uždaryti jums, kurie esate su manimi prie stalo. Todėl ateis nusidėjėliai iš visų pasaulio kraštų ir jie įeis, o jūs ne... Kas čia per išganymas?
Jėzus keliauja į Jeruzalę, kad ten išsipildytų išganymo darbas nusidėjėliams, kaip žydams taip ir pagonims. Kelyje palaipsniui apreiškia savo mokiniams, kas ir kokiu būdu bus išganytas (plg. Lk 18, 26). Atsakymas į šį klausimą, iškeltas mūsų fragmente, pratęsiamas tolimesniuose evangelijos fragmentuose.
Išganymas visų pirma yra adresuotas pražuvusiems nusidėjėliams, kurie kaip sūnus palaidūnas neturi iliuzijų apie savo dabartinę situaciją. Jį pagydė, išlaisvino, naujai apdovanojo sūnaus garbe ir įžengė jis į Tėvo džiaugsmą. Tuo tarpu jo brolis negali susitaikyti su besąlygiška Tėvo meile, kuri jo akyse yra papiktinimas. Pilnas pykčio ir šventai įsitikinęs, kad jis yra teisus, nenori įžengti į Tėvo namus. Tėvas nepuotauja su svečiais, bet išeina į lauką ir ieško maištaujančio bei „teisiojo“ sūnaus (plg. Lk 15, 28).
Į savo „gėrybių“ kolekciją nori dar pridėti keletą – amžinąjį gyvenimą ir Dievo karalystę.
Štai ateina pas Jėzų su šiuo klausimu turtingas ir turintis valdžią žmogus. Jis įsitikinęs, kad yra teisus ir nepriekaištingas, laikosi visų įsakymų ir įstatymų. Vienu žodžiu yra geras ir norėtų būti dar geresnis (plg. Lk 18, 18). Į savo „gėrybių“ kolekciją nori dar pridėti keletą – amžinąjį gyvenimą ir Dievo karalystę. Tačiau neįstengė pereiti per siaurus vartus. Jėzus demaskuoja jo paslėptą stabmeldystę. Tas žmogus atsitraukia, labai nuliūdęs, būdamas pernelyg daug prisirišęs prie asmeninio turto ir savo tariamo tobulumo (plg. Lk 18, 25). Siauri vartai į Dievo karalystę gali būti „adatos ausis“. Norint į ją įeiti, reikia viską parduoti. Apaštalai klausia: kas tada galės būti išganytas? (Lk 18, 26).
Atsakymą į šį klausimą išgirs Zachiejus, Jericho muitininkas, akivaizdus nusidėjėlis ir korumpuotas žmogus: „į šiuos namus šiandien atėjo išganymas [...]“ (Lk 19, 9). Zachiejus neturi abejonių, kas jis per žmogus ir su džiaugsmu atsiveria susitaikymui su Dievu ir su žmonėmis. Atranda Dievą kaip Tėvą ir žmones, kuriuos iki šiol skriaudė, kaip brolius. Tiesą sakant: pats tapo Jėzaus atrastas ir įžengė į išganymą.
Paradoksali išvada yra tokia: patiria išganymą tie, kurie yra pražuvę. Tuo tarpu kiti: teisūs, pamaldūs, nepriekaištingi – ne! Nekalbama čia tiktai apie fariziejus, bet taip pat apie krikščionis, kurie yra arti Jėzaus, valgo ir geria su Juo (t. y. dalyvauja eucharistijoje) ir gerai žino evangeliją. Jie labiausiai yra rizikos grupėje...
Šis apgaulingas prieštaravimas skatina evangelijos skaitytoją gilesnei meditacijai apie išganymo paslaptį.
Dar vienas paradoksas: mūsų fragmente kalbama, kad vartai, vedantys į išganymą, yra siauri, o kiek vėliau palyginime apie karalaičio vestuves (plg. Lk 14, 21-23; Mt 22, 2-14) girdime karaliaus troškimą, kad jo rūmai būtų pilni svečių. Šis apgaulingas prieštaravimas skatina evangelijos skaitytoją gilesnei meditacijai apie išganymo paslaptį.