Pradėkime kad ir nuo Michailo Saakašvilio nuotykių. Jis Lietuvoje dažniausiai pristatomas kaip „negausios opozicinės partijos lyderis“. Taigi, kažkoks ukrainietiškas Naglis Puteikis. Ir vis dėlto ši negausi opozicinė partija sugebėjo išvaduoti savo sulaikytą lyderį iš specialiųjų tarnybų automobilio. Buvo įvykdyta savotiška „minios operacija“ su kelio pareigūnams užtvėrimu ir kitais gerai koordinuotais veiksmais.
Tikėtina, kad paaštrėjusių valdžios veiksmų prieš M.Saakašvilį priežastimi tapo jo inicijuojama protesto akcija legendiniame Maidane. Savaitgalį ten turėjo susirinkti žmonės, reikalaujantys Prezidento apkaltos įstatymo ir Antikorupcinio teismo įkūrimo.
Vaizdas štai koks: augančio liaudies pykčio akivaizdoje vienas priešais kitą stovi prezidentas ir ministras, slėpdami peilius už nugaros.
Ukrainos generalinė prokuratūra paskelbė, kad M.Saakašvilis dirba Maskvai. Paviršutiniškai žvelgiant, sunku įvertinti šių kaltinimų pagrįstumą. Paviršutiniškai žvelgiant, matyti tik viena: taikių revoliucijų profesionalo M.Saakašvilio šį kartą bijo Ukrainos valdžia. Matyt, ir asmeniškai pats prezidentas P.Porošenka.
Bet M.Saakašvilis ir naujo Maidano šmėkla nebūtinai yra vienintelė ir galbūt net ne didžiausia grėsmė Ukrainos prezidentui. Požemines politines vibracijas stebintys analitikai atkreipia dėmesį į augančią įtampą tarp prezidento ir vidaus reikalų ministro.
Prieš gerą mėnesį Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU) dėl įtarimų korupcija sulaikė ministro Arsenijaus Avakovo sūnų Oleksandrą. Apžvalgininkų nuomone, šis veiksmas galėjo būti susijęs su VRM vadovaujamų policijos pajėgų pasyvumu Maidane telkiantis prieš prezidentą nusiteikusiems protestuotojams.
Gali būti, kad vyksta kovos dėl teisėsaugos struktūrų kontrolės Ukrainoje paaštrėjimas. Kai kurie A.Avakovo bendražygiai jau seniai kaltina P.Porošenką siekiu sutelkti visą teisėsaugą vienose prezidento rankose.
Nekontroliuodamas policijos prezidentas nėra pasirengęs apsiginti nuo galimai prieš jį besitvenkiančio naujo Maidano. Šia prasme P.Porošenka išlieka priklausomas nuo vidaus reikalų ministro. Savo ruožtu ministras nerimauja dėl prezidento galios paskelbti priešlaikinius rinkimus. Juose A.Avakovo partija galėtų ne tik patekti į opoziciją, bet ir apskritai prarasti vietas parlamente.
Trumpai tariant, vaizdas štai koks: augančio liaudies pykčio akivaizdoje vienas priešais kitą stovi prezidentas ir ministras, slėpdami peilius už nugaros. Iš čia kyla ir gana stipriai skambančios analitikų išvados: artimiausiu metu Ukrainoje neatmestinas nei perversmo, nei sukilimo scenarijus. Šios galimybės esą realesnės, nei iš pažiūros atrodo.
P.Porošenkos vizitas Lietuvoje šiame kontekste nieko nepakeis. Vis dėlto mums patiems naudinga dar kartą prisiminti gerai veikiančios valstybės vertę. Kuo aiškiau pamatome svarbiausią Ukrainos silpnybę, tuo aiškiau turėtume suvokti ir saugoti Lietuvos stiprybę.
Politikos teatre mes (ir žiūrovai, ir aktoriai) dažnai per daug dėmesio skiriame veiksmui scenoje. Tuomet pamirštame, kad daug svarbiau yra saugoti ir prižiūrėti pačią sceną, kurią sugriovę galime kaipmat atsidurti žiauriame gatvės teatre.
Neseniai kalbėdamas katalikų politikams popiežius Pranciškus priminė, kaip Vatikano II susirinkimas apibrėžė bendrąjį gėrį – kaip „visumą socialinio gyvenimo sąlygų, kurios žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms sukuria prielaidas ir padeda tobulėti“. Sunku nepastebėti, kad iš esmės tai yra šiuolaikinės vakarietiškos valstybės apibrėžimas.
Būtent tai mes turime Lietuvoje. Būtent to nėra Ukrainoje. Bet būtent šį – didžiausią bendrąjį gėrį mes vertiname mažiausiai.
Neverta kartoti banalybių apie Lietuvos piliečių nusivylimą valstybe ir jos institucijomis. Atsiribokime nuo statistikos ir suasmeninkime šią problemą. Pagalvokime apie konkrečias situacijas, kai verslo interesai, asmeniniai įsitikinimai, intelektualinės ambicijos ar tiesiog užgauta savimeilė tapo mums svarbesni už bendros valstybės realybę.
Mes patys korumpuojame ir siekiame palenkti sau valstybės institucijas. Patys likviduojame politines partijas. Patys dėl neįtikusių sprendimų raginame panaikinti ar pertvarkyti Konstitucinį Teismą arba imtis kitokių panašaus masto valstybės sandaros reformų, per daug nesirūpindami galimomis jų pasekmėmis.
Popiežius, kaip žinome, taip pat rengiasi atvykti į Lietuvą. Kai kas siūlo nesidžiaugti – popiežius važiuoja tik ten, kur mato rimtų problemų. Gal jau pastebėjo, kad nebevertiname to, ką turime – savo pačių iškovotos laisvos valstybės, kuria negali džiaugtis mūsų artimiausi kaimynai?
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Ispanijoje laimi „demokratūra“
