Visų pirma, reikia pabrėžti, kad valstybės šimtmetis radikaliai skiriasi nuo prieš beveik dešimt metų minėto Lietuvos tūkstantmečio. Tuomet minėjome pačią Lietuvos idėją, galėjome imti iš tūkstantmetės istorijos tai, kas mums patinka, ir savaip interpretuoti. Šį kartą minime konkrečios, bent teisine prasme nepertraukiamai egzistavusios valstybės šimtmetį. Todėl turime kuo atsakingiau įžvelgti ir įvertinti būtent tos valstybės raidą.
Šimtas metų – vienas amžius yra pakankama laiko distancija, leidžianti istorikui atskirti pelus nuo grūdų. Tokioje perspektyvoje jau galima įžvelgti tikruosius lūžio taškus, išskirti juos iš kažkada svarbių, bet su laiku nublankusių įvykių konteksto ir tokiu būdu aiškiai pamatyti politinės bendruomenės istorijos kelyje pasirinktą kryptį.
Lietuvos valstybė nuo pat pradžių buvo kuriama kaip žmogaus orumą ir laisvę užtikrinanti valstybė. Tai aiškiai atskleidžia 1922 m. Konstitucija ir į ją vedę dokumentai.
Dažnai sakome, kad Vasario 16-ąją buvo sukurta lietuvių valstybė. Tai tiesa. Jau daug nuveikėme ir dar turėsime daug nuveikti, kad išsiaiškintume, ką iš tikrųjų reiškia lietuvybė ir lietuviška kultūra. Bet naujoji tautinė tapatybė formavosi vykstant svarbiems ekonominiams ir socialiniams procesams, su kuriais toji tapatybė buvo glaudžiai susijusi.
XX a. pradžioje Lietuva tuo pat metu ir įsijungė į naują visos Europos tautų istorijos etapą, ir pradėjo labai savitą kelią. Jei norime savo žvilgsnį ne susiaurinti, o išplėsti, turime valstybės ištakose įžvelgti orientaciją, pranokstančią vienos tautos siekius ir interesus.
Lietuvos valstybė nuo pat pradžių buvo kuriama kaip žmogaus orumą ir laisvę užtikrinanti valstybė. Tai aiškiai atskleidžia 1922 m. Konstitucija ir į ją vedę dokumentai. Sekdama geriausiomis vakarietiškomis idėjomis (kurios kitur dažnai buvo tik propaguojamos, bet ne įgyvendinamos) Lietuva iš karto įstatymais įtvirtino visuotinę rinkimų teisę, platų žmogaus teisių spektrą, lygiavertę moterų padėtį ir kitus esminius politinius orumo ir laisvės aspektus.
1926 m. perversmą galima ir dažnai siekiama pamatyti kaip ženklą, kad visuomenė nebuvo laisvei tinkamai pasiruošusi. Esą kartelė buvo užkelta per aukštai, laisvė virto anarchija ir pagimdė diktatūrą. Reikia pripažinti, kad tokiam požiūriui esama pagrindo.
Vis dėlto svarbu pabrėžti vieną momentą. Antano Smetonos diktatūra nepalietė orumo ir laisvės pamatų, nes nepakeitė tikrųjų laisvės nešėjų padėties. Per visą tarpukarį laisvę nešė ūkininkai.
Šiuo požiūriu orumą ir laisvę praktinėmis priemonėmis užtikrino Mykolo Krupavičiaus žemės reforma. Bet ją diktavo pats politinės bendruomenės pobūdis. Nepriklausomybės kovų savanoriai pakilo į kovą už laisvę neatsiedami jos nuo kovos už nuosavą žemę – už praktinę galimybę kurti savarankišką gyvenimą.
Naujoji valstybė su tuo turėjo skaitytis. Būtent tokioje šviesoje tiksliausia matyti žemės reformą. 1922 m. išryškėjo jau anksčiau pradėjęs formuotis nerašytas kontraktas tarp Lietuvos ūkininkų ir jų sukurtos valstybės. 1926 m. demokratijos krizė nebuvo pakankamai gili, kad paliestų šį fundamentinį valstybės sąrangos sluoksnį.
Kitaip tariant, 1918–1922 m. Lietuvą pagimdė laisvai iš savo žemės gyventi siekę ūkininkai, o ne atvirkščiai. Pažangiausios vakarietiškos idėjos iškilo iš tariamai tamsaus kaimo (ne visai tiesiogiai, bet tai kita tema).
Nepaisant to, tarpukario Lietuvos kultūra jau buvo miesto kultūra. Tačiau miestas jai buvo ateities erdvė, kurią dar reikia užvaldyti, o ne dabarties atrama, palaikanti valstybę čia ir dabar. Kad ir kaip sparčiai augo Lietuvos miestai, dviejų dešimtmečių nepakako jiems tapti pasipriešinimo židiniais tikro pavojaus akivaizdoje.
Sovietų ir nacių okupacijos metu Lietuvos miestai buvo greitai represuoti ir sėkmingai kontroliuojami. Palyginimui galima prisiminti, kaip sudėtinga naciams buvo kontroliuoti Norvegijos ar Prancūzijos miestus Antrojo pasaulinio karo metu ir kiek sunkumų sovietams jau po karo sukėlė Rytų Berlynas, Budapeštas ar Praha.
Grįžus politiniams kaliniams ir prasidėjus disidentų sąjūdžiui orumo ir laisvės gynyba pagaliau įsitvirtino Lietuvos miestuose.
Prasidėjus Lietuvos partizanų karui paaiškėjo, kad orumo ir laisvės nešėjai vis dar telkiasi kaime. Iš čia pakilo nauja karta naujos kovos savanorių, kurie idėjine prasme visiškai natūraliai sugrąžino valstybę prie jos ištakų. Šio proceso kulminacija tapo 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, paskelbusi, kad ateities Lietuva bus kuriama 1922 m. Konstitucijos dvasioje.
Partizanai lemtingai pralaimėjo. Kartu su jais buvo galutinai sutriuškintas Lietuvos kaimas. Orumą ir laisvę per tarpukarį ir karą pernešusių ūkininkų nebeliko, dažnai tiesiog fiziškai. Tuo tarpu Lietuvos dvasia turbūt negrįžtamai persikėlė iš kaimo į miestą, bet ji išliko gyva.
Grįžus politiniams kaliniams ir prasidėjus disidentų sąjūdžiui orumo ir laisvės gynyba pagaliau įsitvirtino Lietuvos miestuose. Iš jų reikia išskirti Kauną – miestą, kuris tiesiog suaugo su šimtmečio valstybe, būdamas iš pradžių orumo ir laisvės politinės bendruomenės įkvėpėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus rezidencija, o vėliau – laikinąja sostine.
Dabar Kaunui teko garbė išsaugoti orumo ir laisvės valstybės likučius pažeminimo ir nelaisvės atmosferoje. Nesunku įrodyti, kad artėjant 1990 m. pergalei Sąjūdis būtent Kaune subrandino galutinį tikslą – visišką suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimą.
Nepriklausomybės atkūrimas buvo labai įspūdingas Lietuvos istorijos momentas, paliudijęs, kad tautos dvasia iš tikrųjų eina savais keliais. Nors 1949 m. partizanų deklaracija tuo metu buvo beveik visiškai užmirštas dokumentas, patvirtindama 1992 m. Konstituciją Lietuvos tauta išpildė būtent partizanų siekį – iš naujo sukūrė žmogaus orumą ir laisvę užtikrinančią valstybę 1922 m. Konstitucijos dvasioje.
Taip priartėję prie savo pačių gyvenimo laiko neišvengiamai susiduriame su ateities iššūkiu. Sunku paneigti, kad žmogaus orumą ir laisvę užtikrinanti valstybė yra vis dar aktuali ne tik lietuviams, bet ir kitoms Europos tautoms. Jei norime ir toliau tokią valstybę išlaikyti, turime identifikuoti šiandienos laisvės nešėjus ir auginti jų įtaką.
Turime ieškoti žmonių, kurie praktiškai siekia savo pačių jėgomis kurti savarankišką gyvenimą. Šiandien dažniau negu bet kada anksčiau tai bus miestų gyventojai. Laisvųjų profesijų atstovai, naujos kartos profesionalai, verslininkai, kūrėjai, inžinieriai ir technologijų specialistai – štai naujieji ūkininkai. Būtent šie žmonės turi suvokti savo lemiamą vaidmenį išlaikant valstybę ir atsakyti į jai kylančius iššūkius.
Didžiausias iššūkis laisviems Lietuvos žmonėms šiandien yra oligarchijos grėsmė. Valstiečių partijos valdžia – tik dalis platesnio sisteminio reiškinio. Tam tikras ratas žmonių Lietuvoje negerbia kitų orumo ir nori pasisavinti laisvę, paversdami ją siauro turtuolių sluoksnio privilegija. To negalima leisti.
Pasipriešinti oligarchijai įmanoma tik stiprinant 1992 m. Konstitucijos sukurtą laisvų žmonių valstybę. Turime skirti daugiau dėmesio ir išteklių politinei sistemai ir valstybės tarnybai. Politikai ir tarnautojai patys turi tapti laisvės nešėjais, tik tada jie bus tikri laisvų žmonių atstovai. Deja, tik mes galime juos tokiais padaryti.
Tik įveikę oligarchines tendencijas mes įgysime valstybę, pajėgią išgyventi iš tikrųjų globalius ateities reiškinius, tokius, kaip ketvirtoji pramonės revoliucija. Užuot gąsdinę vieni kitus nedarbu, robotais ir imigracija, turėtume rinktis vienintelį patikimą kelią į ateitį – kantriai ir nuosekliai žingsnis po žingsnio spręsti šiandienos pateikiamas užduotis.
Kad ir kas laukia už istorijos kampo, turime siekti, kad ateitis priklausytų oriam ir laisvam žmogui. Kitaip Lietuvos valstybė neturi ir neturės jokios prasmės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Naujametiniai pasižadėjimai Lietuvai
