Todėl tikėtina, kad dar vasarą pradėtas Konkurencijos tarybos tyrimas dėl galimo aludarių kartelinio susitarimo taip pat jau savaip padalijo Lietuvą. Ypač, kad šį kartą ant kortos pastatyta garbė – iš pažiūros labai svarbus ir vertingas dalykas.
Kiek galima suprasti iš viešai paskelbtos informacijos, Konkurencijos tarybai užkliuvo Lietuvos aludarių gildijos (didžiųjų aludarių asociacijos) garbės kodeksas. Kartelio, taigi – konkurencijos ribojimo, grėsmę neva kelia aludarių susitarimas negaminti stipraus alaus.
Aludarių pozicija aiški. Negaminti stipraus alaus yra garbingas poelgis, išreiškiantis vadinamąją verslo socialinę atsakomybę. Stiprų alų, kaip žinoma, vartoja ne pačiomis geriausiomis savybėmis pasižymintys žmonės.
Aludarių pozicija aiški. Negaminti stipraus alaus yra garbingas poelgis, išreiškiantis vadinamąją verslo socialinę atsakomybę. Stiprų alų, kaip žinoma, vartoja ne pačiomis geriausiomis savybėmis pasižymintys žmonės, kurie visiems, kas save gerbia, kelia nemalonius jausmus. Todėl aludarių gildija, nepaisydama verslo interesų, atsiriboja nuo šios rinkos ir užtikrina alui garbingą vietą Lietuvos kultūroje.
Šiuo požiūriu Konkurencijos tarybos veiksmai atrodo kaip nekompetencija ar, geriausiu atveju, nesusipratimas. Vos tik spėjo Lietuvos verslininkai išbristi iš laukinio kapitalizmo ir pradėti civilizuotai elgtis ir še tau, kad nori – garbę draudžia įstatymai.
Tikriausiai maždaug taip visą reikalą mato ištikimi didžiųjų aludarių vartotojai. Bent jau tikrai taip paveikslą jiems piešia ne visada labai objektyvi žiniasklaida. Kas domisi aludarių ir Konkurencijos tarybos susirėmimu, nesunkiai ras labai įspūdingų tekstų apie tai, kaip rytais „dvikojai kėblina“ į parduotuvę stipraus alaus, o grįždami nusėja pakeles „bambaliais“. Galutinę išvadą paliekama daryti skaitytojui, nes juk jis pats sprendžia.
Bet į situaciją galima pažvelgti ir šiek tiek kitokiu žvilgsniu. Kiek galima suprasti, kaip tik stipraus alaus rinkoje vyksta didžiausia mažųjų daryklų ir Aludarių gildijos narių konkurencija. Lengvesnio alaus segmentuose mažiesiems kol kas sunku prasimušti.
Todėl gildijos narių susitarimas negaminti stipraus alaus gali būti įvertintas kaip bandymas sukompromituoti konkurentus, susiejant juos su abejotinos reputacijos vartotojais.
Tokį įtarimą ypač sustiprintų argumentas, kad tikroji Lietuvos alkoholizmo problema yra ne kažkokie po parduotuves kėblinantys dvikojai, o lengvu alumi, sidru ir alaus kokteiliais besimėgaujantys nepilnamečiai. Bent jau taip teigia kai kurie priklausomybės klausimų ekspertai.
Šioje šviesoje Aludarių gildijos garbės kodeksas tikrai gali priminti kartelio kūrimą. Tokį poelgį būtų nesunku apibūdinti kaip negarbingą. Net būtų galima sakyti, kad Konkurencijos taryba ėmėsi ginti mažųjų aludarių garbę.
Kas yra aludario garbė, kol kas niekas negali pasakyti. Aišku tik tai, kiek maždaug ji kainuoja.
Žodžiu, visoje šioje kartelio istorijoje yra aišku viskas, išskyrus garbę. Kas yra aludario garbė, kol kas niekas negali pasakyti. Aišku tik tai, kiek maždaug ji kainuoja. Kai Konkurencijos tarybos veiksmai pradėjo darytis vis rimtesni, o žiniasklaida prabilo apie Aludarių gildijos nariams gresiančias iki dešimties procentų metinių pajamų baudas, gildija nutarė atsisakyti savo garbės kodekso.
Manau, būtent šį garbės kainos aspektą labiausiai pastebi tie žmonės, kurie iš tikrųjų save gerbia. Jie plika akimi mato, kaip moralė yra nuvertinama ir paverčiama siaurų verslo interesų įrankiu. Šis niūrus pastebėjimas iš naujo įtikina, kad tikrasis žmogiškumas turi pakilti virš nešvarių politikos, verslo, žiniasklaidos ir apskritai visuomenės gyvenimo reikalų.
Vis dėlto man atrodo, kad net ir tariamas moralės nuvertėjimas dar nėra visos istorijos „šaknys“. Alaus kartelio klausimas demaskavo ne visuomenės amoralumą, o pačią garbės sąvoką. Iš šio atvejo labai konkrečiai aiškėja, kad garbė yra niekas. Arba atvirkščiai – kas tik nori.
Kai reikalaujame garbingo elgesio, tai arba turime galvoje konkrečių, nors ir nerašytų, taisyklių laikymąsi, arba siejame žodį „garbingas“ su kažkokiais kitais tikrais dalykais. Jei, pavyzdžiui, garbingai elgtis reiškia nemeluoti, tai problema ne garbė, o tiesa. Tiesa yra tikras dalykas. Ji aiškiai suprantama ir apibrėžiama per savo priešingybę – melą.
Tiesa yra toks tikras, stiprus ir akivaizdus dalykas, kad žlugo visi filosofiniai bandymai šią sąvoką paversti sąlygine. Pradedant Poncijaus Piloto klausimu „Kas yra tiesa?“ ir baigiant postmodernistine teorija.
Šiandien tiesa yra tokia pat skausmingai tikra, kokia ji buvo Kristaus teismo metu. Bent vienas aludarių ginčo dalyvis yra neteisus, bet, kaip matėme, visi vienodai gali prisiskirti garbę.
Todėl ir XXI a. vis dar galima prasmingai pasakyti, pavyzdžiui, tokį teiginį: jei Aludarių gildijos propaguojama socialinė atsakomybė nėra artimo meilė, tai ji nėra nei sociali, nei atsakinga.
Jei garbingai elgtis reiškia rūpintis kitais žmonėmis, tai čia ne garbės, o meilės klausimas. Meilė taip pat yra tikras ir labai rimtas dalykas. Jo pirminio ir giluminio svorio nepajėgė sunaikinti net pastaruosius du šimtmečius Šv. Valentino širdelėmis mirgantis romantiškas lengvabūdiškumas.
Todėl ir XXI a. vis dar galima prasmingai pasakyti, pavyzdžiui, tokį teiginį: jei Aludarių gildijos propaguojama socialinė atsakomybė nėra artimo meilė, tai ji nėra nei sociali, nei atsakinga.
Jei šiandien mes kartais vis dar sakome, kad reikia apginti damos ar aludario garbę, tai dažniausiai paaiškėja, kad reikia apginti visai ne garbę, o pačią damą ar aludarį. Įžeidinėjama dama kenčia (kartais net fizinį) skausmą, o kompromituojamas aludaris patiria nuostolių versle.
Todėl tas, kas brangina tiesą ir stengiasi mylėti artimą, turi ginti damas ir aludarius. Garbė čia niekuo dėta.
Kai mūsų laikais kas nors prisimena krikščionių atsiskyrėlius, tvirtinusius, kad žemiška garbė nieko nereiškia, tai dažniausiai daroma nerimtai. Įsivaizduojama, kad atsiskyrėliai taip sakė todėl, kad tikėjo dangumi, kurio egzistavimo mokslas dar neįrodė.
Jei dangaus nėra, tai žemiška garbė privalo ką nors reikšti – ar tikrai?
Gali būti, kad šiuo konkrečiu atveju atsiskyrėliai buvo teisūs visai ne dėl tikėjimo, o dėl logikos. Krikščioniškame mąstyme Dievo garbė turi konkrečią reikšmę ir konkrečią priešingybę – puikybę. Todėl jei dangaus nėra ir žmogiška garbė negali būti puikybė, tai ji gali būti tik tuštybė, taigi – niekas. Tai patvirtina ir alaus kartelio istorija.
Todėl alus ir jo kokybė yra daug svarbesni už garbę.
Todėl alus ir jo kokybė yra daug svarbesni už garbę. Taip galima sakyti ne dėl pasaulio sumaterialėjimo, o dėl to, kad alus yra tikras dalykas. Jo priešingybė – troškulys.
Tiksliausiai alaus vertę nusakė Gilbertas Keithas Chestertonas: „Liepkite žmogui karštą vasaros dieną nužingsniuoti dešimt mylių dulkėtu Anglijos keliu ir jis supras, kodėl buvo išrastas alus“. Šis receptas vienodai tinka ir garbingiems, ir negarbingiems.
