Suprask, jei nebūsime budrūs, tai Lietuva viešojoje erdvėje tuoj pat bus paženklinta kaip Baltarusijos dalis, o tada tik laiko klausimas, kada V.Putinas su A.Lukašenka ateis tos dalies atsiimti. Kad to išvengtume, turime stiprinti vadinamąją istorijos politiką – atremti priešiškus istorinius antpuolius tvirčiau primindami mūsų pačių tapatybę ir valstybę suformavusią istorinę tikrovę.
Visa ši diskusija vyksta tik dėl to, kad kai kas Baltarusijoje mano, jog baltarusiai yra „tikrieji lietuviai“, o Vilnius – baltarusiškas miestas.
Man atrodo, kad turime reikalą ne su istorijos politikos, o su istorijos baimės problema. Mes prastai pažįstame savo praeitį ir todėl istorija nepasitikime. Mums atrodo, kad mūsų protėviai mums prispendė spąstų, kurių dabar turime išvengti.
Man atrodo, kad turime reikalą ne su istorijos politikos, o su istorijos baimės problema. Mes prastai pažįstame savo praeitį ir todėl istorija nepasitikime. Mums atrodo, kad mūsų protėviai mums prispendė spąstų, kurių dabar turime išvengti.
V.Savukyno atstovaujama intelektualinė pozicija pati yra ne visai istoriška. Tai labiausiai krenta į akis ją apmąstant. Jei baltarusiai mus mato taip pat, kaip kadaise mes – lenkus, tai išeitų, kad anksčiau mes iš lenkų Vilnių ir Lietuvą pagrobėme, o dabar bijome, kad baltarusiai to grobio neatimtų.
Tai netiesa. Lietuva nėra lietuvių grobis. Ji taip pat nėra ir Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus ar kitų XIX-XX a. lietuvių intelektualų kultūrinis projektas. Lietuvos atsiskyrimas nuo Lenkijos pirmiausia buvo politinis, o ne kultūrinis reiškinys. Dėl labai įvairių priežasčių XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos politinė tauta skilo į dvi politines tautas, kurios sukūrė atskiras suverenias valstybes.
Galutiniu šio lūžio momentu aš laikyčiau 1919 metus, kai Lietuva išaiškino Lenkijos remtą perversmą, turėjusį sugrąžinti tariamai nuo Lenkijos atskilusias teritorijas. Tada paaiškėjo, kad čia ne „teritorijos“, o suvereni valstybė, gebanti vykdyti savarankišką politiką. Nuo tada prasidėjo ir šiandien tebesitęsianti Lietuvos Respublikos (kuri išaugo iš LDK ir Abiejų Tautų Respublikos) istorija.
Tai, kad Lietuvos Respublika išaugo konfrontacijoje su Lenkija, žinoma, sukėlė kultūrinių pasekmių. Kai sakome, kad kovodami su lenkiškumu lietuviai atsisakė savo aristokratiškojo paveldo, tai iš dalies yra tiesa. Bet turėtume aiškiai suvokti, kad (kaip ir visos kalbos apie kultūrą) tai yra labai sąlyginis teiginys.
Kaip galime atsisakyti aristokratiškojo paveldo (o taip pat ir LDK įpėdinystės), jei daugelio svarbiausių LDK giminių rezidencijos vis dar fiziškai stovi Vilniuje, kuris visada buvo Lietuvos sostinė, ką pagaliau pripažino ir Lenkija?
Kita vertus, Baltarusijos istorija yra daug trumpesnė ir paprastesnė. Jokia forma anksčiau neegzistavusi Baltarusijos Liaudies Respublika buvo dirbtinai sunkonstruota XX a. pradžioje, kai Rusijoje valdžią užėmė komunistai. Baltarusijos sukūrimas buvo anuomet dar labai aiškią prasmę turėjusios pasaulinės komunistinės revoliucijos taktinis manevras.
Panašu, kad vienas iš svarbiausių šiuolaikinės Baltarusijos bruožų yra aiškaus savo valstybės pojūčio, suvereniteto stoka. Ji skatina rasti ar net sukurti svarbias istorines priežastis, dėl kurių Baltarusija privalėtų šiandien egzistuoti.
Šis dirbtinis darinys nekėlė jokių problemų, kol laikėsi Sovietų Sąjunga. Kai ji žlugo, Baltarusija pradėjo gana liūdną savarankišką istoriją. Panašu, kad vienas iš svarbiausių šiuolaikinės Baltarusijos bruožų yra aiškaus savo valstybės pojūčio, suvereniteto stoka. Ji skatina rasti ar net sukurti svarbias istorines priežastis, dėl kurių Baltarusija privalėtų šiandien egzistuoti.
Nepaisant visų šių kiekvienam išsilavinusiam žmogui žinomų dalykų, nerimas Lietuvoje išlieka. Viskas taip, bet ką atsakyti tiems „baltarusiams-tikriesiems-lietuviams“? O ką jiems atsakysi? Juk būna gyvenime neatremiamų argumetų.
Įsivaizduokite, kad koks nors keistuolis gatvėje jums staiga pareiškia, kad jūsų dėvimi drabužiai iš tikrųjų priklauso jam. Jūs: a) apsisukate ir ryžtingai patraukiate savo keliu; b) tuoj pat įsiveliate į ginčą: „Mano – Ne, mano“; c) bėgate namo ieškoti drabužių pirkimo čekių, kad įrodytumėte savo teisėtą nuosavybę.
V.Savukyno palaikoma pozicija dvelkia variantu „c“. Bet tai pražūtingas kelias. Kad greičiau išryškėtų tikrasis paradoksas, įsivaizduokite, jog praeivis kaltina jus pagrobus ne drabužius, o kūno dalį. Kaip įrodysite, kad, pavyzdžiui, jūsų ranka teisėtai priklauso jums?
Nėra tokių argumentų, kurie apgintų tikrovę nuo prasimanymo. Šiuo paradoksu visada buvo pagrįstas sovietinis totalitarizmas ir iš jo kylanti šiuolaikinės Rusijos istorijos politika. Subtilus istorijos „pataisymas“ ar net akivaizdus melas diskusijoje dažnai neatremiamas. Mes tai žinome iš savo pačių patirties – kaip tik šios fantazijų valdžios prieš du dešimtmečius atsikratėme.
Jei šiandien mus vis dar gąsdina aplink šmėkščiojantys posovietiniai prasimanymai, tai tik dėl to, kad dar kaip reikiant nesutvirtėjo mūsų iš esmės vakarietiška dvasia. Vakarų pasaulio pagrindas – tikėjimas tikrovės triumfu. Tikrovė tampa tikra ne dėl to, kad ji gerai argumentuota. Ji pati save įrodo ir patvirtina – pačiu savo buvimu ar, tiksliau, išsipildymu. To ir moko istorija.
Savo komentare V.Savukynas cituoja J.Basanavičių, kuris laikraštyje „Aušra“ žarstė neįvardytų senovės romėnų išmintį: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“. Tačiau kai Ciceronas (jis tikriausiai ir įkvėpė J.Basanavičių) sakė, jog nepažinti praeities, reiškia amžiams likti vaiku, jis, manau, turėjo galvoje kai ką kita nei J.Basanavičius.
Istorijos pažinimas atskleidžia žmogui nenumaldomą tikrovės išsipildymą (J.Basanavičiui, kuris pats buvo puikus pasakorius, ši tezė, matyt, nepatiktų; užtat tikiu, kad patiktų Ciceronui). Augdamas vaikas sužino, kad, deja, deja, įveikti drakono ir laimėti pusės karalystės nepavyks. Ne tik dėl to, kad neužtenka jėgų, bet ir dėl to, kad drakonai jau seniai išnyko.
Rusija ir Baltarusija šiuo požiūriu yra nesibaigiančios vaikystės šalys, todėl jos ir užsiima istorijos politika. Lietuva šiandien pagaliau gavo tikrai rimtą galimybę suaugti ir turėtų ja pasinaudoti.
Labai panašiai veikia istorija. Pažindami praeitį žmonės suvokia dabarties ribas. Jie supranta, kad ne viską galima prasimanyti ir kad jėgas reikia skirti tam, kas tikra.
Rusija ir Baltarusija šiuo požiūriu yra nesibaigiančios vaikystės šalys, todėl jos ir užsiima istorijos politika. Lietuva šiandien pagaliau gavo tikrai rimtą galimybę suaugti ir turėtų ja pasinaudoti.
Todėl Lietuvai, kaip politinei bendruomenei, svarbi ne istorijos politika ir net ne istorijos studijos. Svarbus gyvas savo istorijos pažinimas, gal net greičiau – pojūtis.
Patys XX a. įvykiai, pradedant Vasario 16-ąja, per partizanų karą iki 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo, stojimo į NATO ir ES bei Rolando Pakso krizės mums liudija apie konkrečios, bet sunkiai apčiuopiamos ir įvairialypės tikrovės – Lietuvos politinės tautos egzistavimą. Lygiai taip pat Baltarusijos istorija pati savaime liudija apie bergždžias pastangas įveikti dirbtinumą.
Visa tai nereiškia, kad Baltarusija (ar per ją Rusija) nekelia grėsmės Lietuvai. Bet ir šiuo požiūriu svarbi ne istorijos politika, o pati istorija. Cicerono dvasioje suaugę žmonės žino, kad valstybės prarandamos ne dėl to, kad, pasak V.Savukyno, „priešai parašo kitą istoriją“. Daug dažniau priešai laimi pasigaminę didesnį pabūklą.
