Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Bernardas Gailius: Apie pilietybę ir globalų elitą

Pastaruoju metu pilietybės klausimas vis iš naujo iškyla ir Europoje, ir Lietuvoje. G.Depardieu metė Prancūziją dėl Rusijos, jo pavyzdžiu žadėjo pasekti ir gyvūnėlių globėja B.Bardot, o artėjanti olimpiada Lietuvoje visada reiškia naują diskusijų dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka sportininkams raundą. Kaip visuomet šiose diskusijose esame linkę slysti paviršiumi ir apeiti esminius klausimus, kuriuos šie pavyzdžiai išryškina maždaug taip pat, kaip medicinoje išoriniai simptomai kartais liudija vidaus ligas.

Žinoma, stebint tokius atvejus kaip Depardieu ar Bardot, sunku pradėti rimtą kalbą be tam tikro sarkazmo. Susilaikysiu nepareiškęs nuomonės apie 75 proc. dydžio progresinių mokesčių tarifą (noras keisti pilietybę dėl dramblių apskritai pranoksta mano vaizduotę). Geriau pasakysiu, kad Depardieu ir Bardot labai aiškiai parodė, ką mano apie Rusiją. Rusija, jų nuomone, yra laukinė valstybė, visuomet pasirengusi priimti civilizacijos nuskriaustą turtingą ir nepatenkintą Vakarų garsenybę.

Juk kodėl aktoriai neprašo JAV pilietybės? Labai paprasta: Obama – ne Putinas, jis neapkabins, neišbučiuos ir paso per penkias minutes neišduos. Nesibučiuotų, tikriausiai, nei Vokietijos kanclerė, nei Anglijos karalienė, nei nuo pasaulio pabaigos žadėjusi apsaugoti Australijos premjerė. Šioms moterims Depardieu vargai apskritai menkai rūpi, bet net turtingais išeiviais iš Prancūzijos atvirai besidžiaugianti Belgija neskuba jų skelbti piliečiais.

Mąstantys žmonės visa tai supranta. Todėl nesutinku, kad Depardieu pilietybė yra neprilygstama Rusijos viešųjų ryšių pergalė. Tai pergalė nebent vargšų Rusijos mužikų akyse, jos vertė labai abejotina.

Trumpai tariant, vakariečių antplūdis Rusijai negresia. Jai gresia nuolat auganti savų turtuolių emigracija

Trumpai tariant, vakariečių antplūdis Rusijai negresia. Jai gresia nuolat auganti savų turtuolių emigracija, tobulai vainikuojanti jau dešimtmetį trimituojamos tėvynainių sugrąžinimo į Rusiją politikos krachą. Visa tai patvirtina paprastą, net banalų dalyką, kurio Putinas tikrai nėra pajėgus pakeisti: Rusijoje gyventi yra blogai, o Vakaruose – gerai. Taip buvo visada.

Tačiau Depardieu ir Bardot pareiškimai skatina prisiminti ir apmąstyti daug rimtesnį ir įdomesnį klausimą, kuris pastaruoju metu vis iš naujo iškyla Vakarų pasaulyje. Ar pilietybė nepraranda savo reikšmės kartu su tautine valstybe?

Pilietybė, prisiminkime, įgijo išskirtinę prasmę tik tada, kai buvo pripažintas tautos suverenitetas ir Vakarų valstybės tapo respublikomis. Respublika susiejo politinės tautos narius savotiškais politinės giminystės ryšiais. Pilietis bet kokiomis sąlygomis Respublikoje jaučiasi savas – tai senovinio karaliaus dvaro dvariškiui menkai tepažįstamas jausmas.

Šiandien toks valstybės ir pilietybės vertinimas pradeda kelti vis daugiau abejonių. Ypač daug argumentų prieš tautinę valstybę teikia ekonomikos analizė. Esą globali ekonomika susieja didžiųjų korporacijų vadovus glaudesniais ryšiais nei valstybė savo piliečius.

Kita vertus, socialiniu požiūriu, turtingųjų gyvenimas esą vis labiau atsiskiria nuo masių. Jau ne kartą pastebėta, kad Vakaruose, regis, nyksta vidurinė klasė. Vieni patenka į išskirtinių parduotuvių, privačių lėktuvų, prabangių vilų ir viešbučių pasaulį, o visi kiti (nuo mokytojo, policininko iki fabriko darbininko ir kirpėjos) apsiperka pasaulinių tinklų prekybos centruose, susitinka prie tų pačių kavinių stalelių ir drauge pigiomis avialinijomis skrenda į vadinamuosius penkių žvaigždučių kurortus su masiškai parduodamais pigiais paketais „viskas įskaičiuota“.

Toks požiūris skatina žvelgti toliau ir matyti, kaip formuojasi vadinamasis globalus elitas – savotiška naujoji aristokratija.

Jiems, šio pasaulio galingiesiems, visos sienos išnyksta, politikai jiems pataikauja, o valstybės prieš juos tampa tik, prisimenant Lietuvoje išpopuliarintą terminą, „varguolių“ organizacijomis, savotišku profsąjungų pakaitalu. Valstybė tokiame paveiksle tik gina ir atstovauja masių interesams nuolatinėse derybose su globaliu elitu dėl dar geresnių gyvenimo sąlygų ir dar pigesnių paslaugų. Tai gana marksistiškas pasaulio suvokimas, bet negalima sakyti, kad jis neturi jokio pagrindo.

Ar tai ir stebime pastarosiomis savaitėmis?

Iš pažiūros Depardieu ir Bardot tikrai primena kvailiojančius aristokratus. Ypač tie drambliai prideda šarmo. Tačiau pinigų dar niekada nepakako pasaulio tvarkai pakeisti – čia turbūt slypi svarbiausia Marxo klaida. Pasaulio tvarka kinta tik dėl žmonių įsitikinimų (ir tai ne visada).

Aristokratija kadaise iškėlė šeimą prieš valstybę. Karaliaus valdžia kasdienybėje buvo efektyvi tiek, kiek ją rėmė didžiosios giminės. Tai lėmė nuolatinę įtampą tarp monarchų ir aristokratų, o filosofiniu požiūriu kėlė vištos ir kiaušinio problemą. Kas yra pirmiau: šeima ar valstybė? Ar aristokratija priima ir pripažįsta monarcho valdžią, ar karalius išaukština šeimą suteikdamas titulą?

Šia prasme šiuolaikinis globalus elitas yra turbūt net labiau negu masės paveiktas seksualinės laisvės šūkių ir visų jų sukeltų pasekmių. Galima tik spėti, kad turtuolių šeimos yra gerokai pairusios ir dažnai labiau primena aristokratijos dekadansą negu jos klestėjimo laikus. Nepaisant to, aristokratijos analogija būtent didžiųjų šeimų įtakos požiūriu vis dar iškyla Vakarų valstybėse, ypač JAV.

Tačiau nuo senosios aristokratijos globalų elitą skiria ir dar svarbesnė praraja. Aristokratai grindė savo išskirtinumą religija. Krikščionybė ne tik skelbė, kad žmonės lygūs prieš Dievą ir rinkdamiesi tarp gėrio ir blogio turi maždaug lygias galimybes pasiekti amžinąjį gyvenimą. Krikščionys taip pat tikėjo (kartais ir šiandien tiki) tuo, kas vadinama Dievo Apvaizda – Jo valios apsireiškimais šiame pasaulyje.

Krikščionišku požiūriu, angelų maištu prasidėjusi ir Naująja Jeruzale užsibaigsianti gėrio ir blogio kova apima viską – šį ir aną pasaulį, fizinę ir dvasinę sferą. Todėl ne viskas, kas pasaulyje vyksta, priklauso nuo žmonių ar yra jiems suprantama. Tokia pasaulėžiūra leidžia aukštą kilmę suvokti kaip Dievo valios (būtent valios, o ne malonės – niekas niekada nesakė, kad visi aristokratai eis į dangų) pasekmę. Didikas galėjo stoti prieš valdovą ir net prieš kunigą su tuo pat argumentu – Dievo ženklu.

Be religinio argumento globalus elitas tėra didžiulis ekscentrikų klubas.

Šiandien Vakarai Dievu netiki. Religija esą yra privatus klausimas. Todėl šiuolaikinis globalus elitas negali paskelbti, kad yra išskirtinis Dievo valia. Priešingai, elitas tiki žmogaus teisėmis ir nuolat pabrėžia savo atvirumą. Visi žmonės lygūs prieš įstatymą ir kiekvienas gali tapti išskirtiniu.

Net jeigu manysime, kad palyginti daug turtuolių laiko panašius teiginius pasakomis kvailiams (tai, beje, yra tezė, kurią dar reikėtų įrodyti), jie neturi kuo sistemiškai pagrįsti savo išskirtinumo. Priešingai, jie turi nuolat tuščiažodžiauti tais atvejais, kai faktiškai savo išskirtinumu pasinaudoja. Štai čia yra atsakymas į klausimą, kaip įsitikinimai veikia realybę ir kodėl filosofija yra tikrovės dalykas.

Be religinio argumento globalus elitas tėra didžiulis ekscentrikų klubas. Žmogaus teisės lemia tautos suverenitetą, nes žmonijos suverenitetas dar niekada nė kiek prie realybės nepriartėjo.

Suteikti Depardieu pilietybę galėjo tik tokia valstybė, kuri negerbia žmogaus teisių. Anglijos karalienei, pavyzdžiui, būtų tekę vadovautis įstatymu, kurį priėmė tautos išrinktas parlamentas. Visi tai supranta. Gal globalų elitą kartais ir įkvepia Rusija ar, ypač, Kinija, bet jis yra savo paties filosofijos spąstuose.

Ypač, kad pinigai nėra vienintelis išskirtinumo kriterijus. Juk mes – žinių visuomenė, tiesa? Taip ypatingų teisių gali pareikalauti ir universitetų elitas, kuris, beje, jau labai seniai yra globalus.

Todėl valstybė ir toliau tebestovi ant tautos suvereniteto ir (net ne visada fiktyvios) visuomenės sutarties. Tai – senamadiškas, bet vis dar plaukiantis laivas. Gali būti, kad tai vienintelis laivas, pritaikytas plaukioti sekuliariuose vandenyse.

Būtent dėl to pilietybę vis dar reikia branginti. Geriau laikytis labai konservatyvaus požiūrio į pilietybės suteikimą išimties tvarka. Tokio, kokį, jei atmintis manęs neapgauna, yra pakankamai raštingai išdėstęs Konstitucinis Teismas savo nutartyje dėl J.Borisovo.

Piliečio pasas vis dar nėra suvenyras. Tai ne bateliai ir net ne pačiūžos, tai – galios ženklas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?