Vėliau vakare žingsniuojant per įprastai pavasariškai šurmuliuojantį Vilniaus senamiestį susižavėjimo protrūkis pasikartojo. Kaip neįtikėtina – žmonės čia gyvena, vaikšto vakare gatvėmis, užeina į barus, išgeria. „Tiesiog nuostabu, jūs klestite“ – tvirtino žmogus, pragyvenimui užsidirbantis patarimais, kaip spręsti miestų problemas.
Nesakiau jam, kad, daugelio mūsų nuomone, tai – tik menki tikrojo klestėjimo trupiniai, stebuklingai išlikę po to, kai Lietuvą nustekeno A.Kubilius.
Jei būčiau taip pasakęs, nebūčiau buvęs suprastas. Kai pabandžiau pasakyti, kad mums gerai pasisekė per pastarąją krizę, man buvo atkirsta kaip kine: „Sėkmė čia niekuo dėta“.
„Tiesiog nuostabu, jūs klestite“ – tvirtino žmogus, pragyvenimui užsidirbantis patarimais, kaip spręsti miestų problemas.
Panašūs epizodai su užsienio svečiais mano gyvenime jau yra bent kelis kartus pasikartoję ir tikrai nemanau, kad mano patirtis šiuo požiūriu yra unikali. Tad iš kur kyla šis, daugelio lietuvių akimis, niekuo nepagrįstas susižavėjimas Lietuva?
Nėra jokia paslaptis, kad kai Lietuva ir kitos Baltijos valstybės atkūrė nepriklausomybę, pasaulio akyse jos tapo tam tikru eksperimentų lauku. Negalime dėl to labai smarkiai piktintis (tiksliau, galime ir bandėme, bet nepadeda). Mažos šalys Europos pakraštyje tarsi pačios prašėsi būti arena, kurioje galima „išbandyti“ naują, po Šaltojo karo besiklostantį gyvenimą. Jau tada tarp politikos apžvalgininkų, o ir pačių politikų, paplito keista racionalizacija, pristatanti 1989-1990 m. įvykius vien kaip Sovietų Sąjungos žlugimą ir Vakarų reakciją.
Tolesnė tikrovės raida tik stiprino tokį racionalizuojantį paslaptingų pasaulio galingųjų eksperimentų įvaizdį. Lietuvai pasisekė. Vadinasi, naujasis gyvenimas buvo „išbandytas“ ir „suveikė“. Tuomet Lietuva tapo pavyzdžiu kitoms posovietinės erdvės valstybėms.
Šioje vietoje dera įterpti vieną pastabą. Konkretūs įvykiai, žinoma, klostėsi pačiai Lietuvai aktyviai dalyvaujant. Manau, ne vienas Lietuvos politikas ir diplomatas net labai aiškiai suprato, kas Lietuva yra Vakarų akyse.
Šia prasme galima sakyti, kad Lietuva visiškai sąmoningai sutiko būti priimta ir kaip eksperimentų laukas, ir kaip pavyzdys. Dar daugiau, narystė ES ir NATO tikrai buvo verta šių, šiaip ar taip, gana garbingų vaidmenų. Taigi šie pamąstymai neveda prie išvados, kad piktavaliai vakariečiai savanaudiškai manipuliavo Lietuva. Svarbu kas kita: suprasti, kaip ir kodėl kito ta perspektyva, kurioje Vakarų pasaulis matė ir tebemato Lietuvą.
Taigi, Lietuva, ypač įstojusi į NATO ir ES, tapo pavyzdžiu. Bet bėgo metai, o pavyzdžiu niekas iš tikrųjų (taip, kaip įsivaizduota Vakaruose) nepasekė. Būta trumpoje XXI a. istorijoje savų džiaugsmų ir nusivylimų, bet apskritai paaiškėjo viena – jei pamėginsi kitoje šalyje vienaip ar kitaip prisidėti prie, atrodytų, tų pačių pokyčių (kad ir ekonominėje ar švietimo srityje), kurie vyko XX a. pabaigos Lietuvoje, tai rezultatas bus kitoks, o kartais – joks.
Čia galima tik tarp kitko pažymėti, kad Sąjūdis niekada nesulaukė tokios Vakarų pasaulio paramos, kokia, pavyzdžiui, šiandien džiaugiasi labai platus ratas žmonių, apibendrinamų Baltarusijos opozicijos vardu. Net Atviros Lietuvos fondas įsikūrė po nepriklausomybės atkūrimo, o ne prieš.
Trumpai tariant, kai paaiškėjo, kad „eksperimentas“ yra nepakartojamas, Lietuva nustojo būti pavyzdžiu ir tapo stebuklu. Unikaliu atveju, kuris stebina ir verčia reikšmingai kraipyti galvą.
Tas judesys, žinoma, pats savaime glosto mūsų savimeilę, bet, manau, nepakankamai tiksliai išreiškia tikrąją Lietuvos reikšmę ir vaidmenį pastarojo dvidešimtmečio Europos istorijoje.
Lietuva yra pavyzdys ne tiek Ukrainai, Baltarusijai ar Rusijai, kiek pačioms Vakarų valstybėms, ypač Europos valstybėms. Stulbinantis, iš koto verčiantis pavyzdys. Lietuva yra realybė, kuri griauna labai gilų ir svarbų XX a. Vakarų pasaulio įsitikinimą. Lietuva, pamatyta kaip kontrastas, pavyzdžiui, Baltarusijai, visų pirma įrodo, kad neegzistuoja toks atskirai paimtas dalykas kaip socialinė santvarka ar visuomenės struktūra. Tai, ką mokslinėje analizėje vadiname visuomene, tikrovėje egzistuoja tik kaip politinė bendruomenė.
Ne visi, sakykime, stebėtojai yra tokie sąžiningi, kaip mano svečias amerikietis, kuris prisiminė, kad kadaise labai konkretų nepriklausomos valstybės reikalavimą kėlęs V.Landsbergis atrodė radikalas, o dabar paaiškėjo, kad jis buvo teisus. Vienintelis kelias į laisvą ir demokratišką gyvenimą, į gerą restoraną ir į Vilniaus senamiesčio klestėjimą eina per nepriklausomą suverenią valstybę.
V.Landsbergio ir Sąjūdžio nuopelnai nepriklausomybės atkūrimui, žinoma, neginčytini. Bet Lietuvos politiškumas kur kas gilesnis. Turbūt dar svarbesni už visų pamatytus herojus buvo kuklūs ir mažai žinomi žmonės, kurie pačiame sovietmečio gūdume rimtai tikėjo ir net kitiems sakė, kad Lietuva turi būti būtent nepriklausoma valstybė.
Greta to, net ir ne tokių drąsių ir sąmoningų Lietuvos žmonių savivoką netiesiogiai veikė buvusios nepriklausomybės ir partizanų karo palikimas. Nesvarbu, kokiu pavidalu – šeimos istorijų, dainų ar anekdotų, čia buvo išlikęs suvokimas, kad sava valstybė ir sava tvarka yra įmanoma ir pageidautina.
Priešingai, žmonės, kurie suvokia save kaip politinę bendruomenę, ir įgyja šansą sukurti savo valstybę ir savaip ją tvarkyti, gali tapti ir laisvais, ir demokratiškais, ir net turtingais, jei tik to panori. Taip, kaip įvyko Lietuvoje.
Kad ir kaip būtų, Lietuva įrodė, kad politinė tapatybė eina pirma. Po pastarųjų dvidešimties metų vadinamosios posovietinės erdvės istorijos, ko dar reikia paneigti teorijoms, kad politiniai reikalavimai ir politinė sąmonė kažkokiu būdu „išauga“ iš materialinių ir socialinių poreikių, tokių, kaip laisva prekyba ar žodžio laisvė?
Priešingai, žmonės, kurie suvokia save kaip politinę bendruomenę, ir įgyja šansą sukurti savo valstybę ir savaip ją tvarkyti, gali tapti ir laisvais, ir demokratiškais, ir net turtingais, jei tik to panori. Taip, kaip įvyko Lietuvoje.
Politinės bendruomenės pirmenybės suvokimas, savaime suprantama, leidžia visai kitaip pažvelgti į Rytus nuo Lietuvos. Ukraina ir Gruzija tuomet nustoja būti panašios į Baltarusiją, o Rusija tampa milžinišku klaustuku.
Bet daug svarbiau, kad Lietuvos pavyzdys ir iš naujo atskleista politinės tapatybės reikšmė kelia naujus klausimus ir atveria naujas galimybes į Vakarus nuo Lietuvos. Tai dar nepripažįstama, o gal ir nebus pripažinta kaip mūsų tiesioginis nuopelnas, bet akivaizdu, kad ir ekonominė krizė, ir nepasitenkinimas per daug biurokratizuota ES, ir islamo pasaulio grėsmė veda Europos valstybes Lietuvos keliu. Jos vis aiškiau suvokia, kad sugebės išlikti tik tuo atveju, jei pajėgs save iš naujo suvokti kaip visų pirma politines bendruomenes.
Tai nors mes patys nesikuklinkime. Kadaise mes pateikėme atsakymą maždaug dvidešimčia metų anksčiau nei iškilo klausimas. Tai labai didelis dalykas.
Manau, kad ir pati pastarojo dvidešimtmečio istorija, ir konkrečiai čia išdėstyti apmąstymai leidžia aiškiau ir ryškiau suvokti tai, ką a. a. G.Beresnevičius parašė iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplankęs Vokietiją: „Integracija į Europą, kuri įvyks po dvidešimt metų ar po pusės šimtmečio, praris mus, kaip jau prarijo Vokietiją. <...> Artėja ne istorijos, artėja mūsų pabaiga. Mums dar duota keliasdešimt metų – ir išgyvenimo, atsilaikymo galimybė. Mes galime išlikti. Mes išliksime, jei įtikėsime dvasios galia. Jei nepabūgsime kūrybos rizikos. Jei tapsime pirmi“. (http://www.nzidinys.lt/files/various/NZ%201993%20nr%205.pdf)
Ar šiandien, kamuojami nuobodulio ir nerimo, mes vis dar galime būti pirmi? Ar galime ir toliau kukliai šypsotis, sakyti „ką jūs, stebuklų nebūna, tai tik rankų miklumas ir nieko daugiau“ ir ramiai rodyti, ką reikia daryti, kad gerai ir teisingai gyventum?
Aš asmeniškai tikiu, kad galime.
