Kol Lietuvos prezidentu buvo Valdas Adamkus, jis augančią visuomenės panieką žurnalistams pajėgdavo šiek tiek kompensuoti asmeniniu dėmesiu šiai profesijai. Ne dėl to, kad V.Adamkus buvo ypač geras prezidentas, o tik dėl to, kad jis turėjo sentimentų žurnalistikai.
Šiandien tokių sentimentų niekas nebeturi. Žurnalistų niekas negerbia – tai tapo visiškai akivaizdu.
Verslininkai ir politikai jau seniai laiko žiniasklaidą savo (arba vienas kito) įrankiu. Tai jau nebėra diskutuojama problema, tai priimama kaip neutralus gyvenimo faktas.
Šiandien sentimentų niekas nebeturi. Žurnalistų niekas negerbia – tai tapo visiškai akivaizdu.
Žiniasklaida gali sukurti ar sugriauti reputaciją – tai vis dar vyksta. Todėl siekiant reputacijos iškilimo ar griūties reikia kreiptis į tuos, kas turi žiniasklaidos „raktus“. Tai gali būti savininkai, samdyti vadovai, net vyriausieji redaktoriai, bet beveik niekada – konkretūs žurnalistai.
Nesitikiu, kad viešųjų ryšių specialistai man pritars. Bet mano asmeniniu įsitikinimu, jų darbas per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasislinko būtent manipuliacijos linkme. Jei kadaise atstovams spaudai reikėdavo „susidraugauti“ su šiek tiek iš aukšto į juos žiūrinčiais žurnalistais, tai šiandien viso to nebeliko.
Normalu, kad nebeliko. Juk viešųjų ryšių bendrovių klientai pageidauja visai ne „žiniasklaidos diplomatijos“ paslaugų. Jie nori konkrečių rezultatų, kad reitingai ir pozicijos būtų „padaryti“, kad reputacija būtų tvirtai nukalta. Todėl viešųjų ryšių specialistai ieško būdų „padaryti“. Ir randa.
Akademiniame pasaulyje pagarba žurnalistams taip pat labai sunkiai suprantama. Kurį laiką padiskutavę, ar žiniasklaida informuoja, ar formuoja, mokslininkai netruko susigaudyti: nei formuoja, nei informuoja.
Žurnalistų veikla nei gamtos, nei žmonių pasaulyje ypatingų ilgalaikių pokyčių nesukelia, todėl mokslininkams neįdomi. Akademikai žino tik tiek, kad žurnalistai pavojingi, su jais geriau turėti kuo mažiau reikalų.
Bet paradoksaliausias, žinoma, yra pačios auditorijos (skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų) santykis su žiniasklaida. Viena vertus, žurnalistų darbas paprastai vertinamas labai neigiamai: pradedant jų nesibaigiančiomis klaidomis ir baigiant tuo, kad jie mums bruka tik smurtą, paskalas ir seksą.
Žurnalistų tiesiog negerbia ir dėl to jie nebeturi jokios galios. Laiškininkas galbūt yra nematomas žmogus, kaip manė detektyvų autoriai. Žurnalistas nebėra žmogus, net ir nematomas.
Kita vertus, visi daugiau ar mažiau patikimi auditorijos matavimo instrumentai aiškiai rodo: labiausiai viešojoje erdvėje žmones vilioja tas pats „purvas“, kurio demonstravimą jie smerkia.
Norėtųsi rasti padoresnį palyginimą, bet taip dviprasmiškai žmonės vertina tik prostitutes. Čia veikia lygiai tie patys psichologijos principai: paslaugomis naudojamasi, nes sunku atsispirti malonumui net kai jis smerktinas. Kadangi malonumas smerktinas, auga kaltės jausmas, kuris skatina vis labiau niekinti paslaugos teikėją.
Tiesą sakant, žurnalistų visi taip nemėgsta, kad galima būtų įtarti, jog žiniasklaida tikrai tapo „ketvirtąja valdžia“. Kurį laiką tai buvo ir pačių žurnalistų išsigelbėjimo fantazija. Bet valdžia turi galią – tai visi žino. Neapykanta valdžiai yra savotiška pagarbos forma.
Tuo tarpu žurnalistų tiesiog negerbia ir dėl to jie nebeturi jokios galios. Laiškininkas galbūt yra nematomas žmogus, kaip manė detektyvų autoriai. Žurnalistas nebėra žmogus, net ir nematomas.
Kai su vienu bičiuliu diskutavome apie beprasmybę, kurią gimdo vis dar nesibaigiančios žurnalistų pastangos aplenkti vieniems kitus pranešant naujienas, mano pašnekovas ypač tiksliai apibūdino dabartinę Lietuvos žiniasklaidos padėtį: „Tai vabalų lenktynės. Bet vabalams jos svarbios“.
Taigi, žurnalistams tai dugnas – visada dviprasmiška padėtis. Dugnas vilioja atsigulti ant jo ir daugiau nebeatsikelti. Bet kartu jis yra pakankamai tvirtas pagrindas atsispirti ir kilti atgal į paviršių, kur reikia nuolat sunkiai kapanotis, užtat galima gyventi.
Šį pavasarį, kaip niekad, Lietuvos žurnalistai turi prielaidų atsispirti. Tik dabar pradedame iš lėto suprasti, ką iš tikrųjų pamatėme bręstant ir prasidėjus Ukrainos karui.
Mes stebėjome tiesioginę Maidano transliaciją ir nieko nesupratome apie Ukrainą. Tik dabar suprantame – kad nieko nesupratome. Mes matėme tik degančių padangų dūmų uždangą, bet ne už jos vykstančias istorijas.
Kaip ir kiekvienoje dūmų uždangoje vieni įžiūrėjo tai, ką norėjo, kiti – tai, ką jiems rodė, treti – tai, ką kūrė jų pačių vaizduotė. Niekas nematė to, kas iš tikrųjų vyko, nes nebuvo kam to parodyti.
Politikai ir verslininkai turėjo politinių ir verslo interesų ir mes tai nuolat jautėme. Ukrainos kariuomenė ir savanoriai turėjo karinių interesų ir mes suvokėme, kad jie triumfuoja arba slepia nuostolius.
Atskiri žmonės, kaip visada, savaip pasakojo savas istorijas, kurių klausėmės taip, kaip visada klausomės žmonių – sutelkę dėmesį ir šiek tiek dvejodami. Rusijos propaganda, kaip ir priklauso, pagardino mišinį beskonybe ir absurdu.
Jei dėl viso to viešoji erdvė mums pradėjo atrodyti kaip chaosas, kuriame nekontroliuojamai keičiasi vietomis nuobodybė ir košmaras, tai turėtume aiškiai suprasti, ką matome. Matome viešąją erdvę be žurnalistų. Beveik be žurnalistų, jei kam nors nuo to lengviau.
Jei viešojoje erdvėje nebelieka žurnalistų, mums darosi sunkiau suprasti, kuo Vakarai skiriasi nuo Rytų.
Taip pažvelgę į reikalą, mes iš lėto pradedame suvokti jo esmę. Paaiškėja, kad žiniasklaida nėra atsitiktinis reiškinys ar manipuliacijų objektas. Ji turi fundamentalią reikšmę mūsų kultūrai.
Tik Vakaruose mes turime žurnalistų, kurie mums bando paprastai ir kasdieniškai papasakoti apie pasaulį. Jei viešojoje erdvėje nebelieka žurnalistų, mums darosi sunkiau suprasti, kuo Vakarai skiriasi nuo Rytų.
Todėl kaip tik dabar yra tas momentas, kai žurnalistai gali mums priminti apie savo vertę. Jie gali mums parodyti, kad nepaisant visų žiniasklaidos technikos ir technologijos pokyčių žurnalistika išlieka ypatinga vakarietiška profesija. Tai lemia dvi aplinkybės.
Visų pirma žurnalistai žino, kas pasaulyje svarbu. Tobulėjant informacijos perdavimo priemonėms tai tampa vis aktualiau. Kiekvienas iš mūsų esame kasdien užverčiami daugybe reikšmingesnių ir mažiau reikšmingų žinių ir žinučių. Ukrainos karas tai kaip niekad ryškiai atskleidė.
Jei informacijos vartotojas nori ką nors suprasti, tai turi skirti laiko jį pasiekiančių žinių atrankai ir analizei. Laiko, kurio vartotojas neturi. Šis prieštaravimas mus visus verčia jaustis tarsi gyvenant milžiniškame žinių sąvartyne.
Žurnalistai yra profesionalūs informacijos tvarkytojai. Jie visada mokėsi atrinkti ir mums pateikti tik tai, kas svarbu. Tai jie gali padaryti ir šiandien.
Antra, žurnalistai moka pasakoti. Šį sugebėjimą Vakarų pasaulyje jie tobulina jau mažiausiai du šimtmečius. Todėl profesionali žiniasklaida ne informuoja (kaip esame įpratę manyti), o tiesiog kalbasi su mumis. Tikrai profesionalūs žurnalistai svarbius dalykus mums pasako taip, kad išgirstume.
Profesionali žiniasklaida ne informuoja (kaip esame įpratę manyti), o tiesiog kalbasi su mumis. Tikrai profesionalūs žurnalistai svarbius dalykus mums pasako taip, kad išgirstume.
Šiomis dviem savybėmis vis dar gali tvirtai remtis savarankiška profesija. Jų pakanka, kad ne kiekvienas galėtų būti žurnalistu. Jų pakanka, kad tik žurnalistai galėtų pasakyti, kas yra žiniasklaida, kas yra žurnalistas ir kaip jis turi būti rengiamas.
Bet svarbiausia, kad tik ši profesija gali padėti Lietuvai ir visam Vakarų pasauliui atlaikyti propagandinį spaudimą, kurį kuria laisvos žiniasklaidos nepripažįstančios kultūros. Nei kariuomenės strategai, nei specialiosios tarnybos, nei vyriausybės, nei tarptautinės organizacijos nepajėgs užpildyti spragos viešojoje erdvėje, jei iš ten pasitrauks žurnalistai.
Todėl žurnalistus gerbti galima. Tiksliau, bus galima. Jeigu jie iš viešosios erdvės visam laikui nepasitrauks. Jeigu jie, priešingai, dar tvirčiau toje erdvėje įsikurs, pastatydami į vietą ir verslininkus, ir politikus, ir savo auditoriją.
Šiuolaikiniame pasaulyje nesvarbius dalykus taip pat lengva paskleisti kaip ir svarbius. Bet šis dėsnis veikia ir atvirkščiai: svarbius dalykus pasakoti galima taip pat lengvai, kaip ir nesvarbius. Tai didysis Lietuvos žurnalistų šansas. Ar jie išdrįs tuo pasinaudoti?
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Džeimsas Bondas. Slaptosios tarnybos politika
