Viena yra, kai minia besijaučianti grupelė keistuolių kreidelėmis rašo „TIESOS“, ir visai kas kita, kai pripažintas politikos mokslų profesorius skelbia, kad Lietuva neįvyko. Apie atsakomybę už žodžius ir veiksmus čia nekalbu, tik sakau, kad V.Radžvilui priklauso sulaukti reakcijos.
Apie minėtą tekstą būtų galima rašyti įvairiais aspektais ir daug ką jame įžvelgti. Vis dėlto manau, kad svarbiausia atsakyti į kertinį teiginį. Lietuva ne tik įvyko, bet ir tebevyksta.
Mūsų nusivylimas valstybe (ne tik Lietuvoje ir ne tik dabar – atidžiausieji ir įžvalgiausieji šia liga susirgo dar XIX-XX a.) kyla dėl to, kad gyvenimas mums prieš akis vieną po kito paneigia įvairiausius valstybės įsivaizdavimus. Čia paliesiu tik vieną, kurį laikau svarbiausiu, bet galima rasti ir kitų. Akivaizdus antras pavyzdys man būtų žlugusi romantiška tautinės valstybės svajonė.
Ne visus, bet tikrai didelę dalį XX a. Vakarų politikos mokslininkų vienija galios samprata. Ji yra labai panaši ir gilioje Hannah Arendt tezėje, kad galios esmė yra slaptumas, ir tokiose banalybėse, kaip pareiškimai, kad didžiosios korporacijos įgyja vis daugiau galios pasaulyje. Galia suprantama kaip daiktas, kuris, bent kol kas, yra padėtas į stalčių su užrašu „valstybė“. Kas gauna raktą nuo stalčiaus, tas galią pasiima ir daro su ja ką nori. Jeigu stalčius sulūžtų ir galia išbyrėtų, tai vieniems būtų labai geras scenarijus, kitiems – labai blogas.
Toks turbūt būtų pats paprasčiausias paaiškinimas teiginio, kad valstybei priklauso galios monopolis. Būtent dėl to mes valstybę įsivaizduojame kaip ideologinės kovos dėl galios lauką. Šia ir tik šia prasme, nuosaikiosios politinės partijos ir totalitariniai režimai pasaulį mato panašiai.
Galios monopolis mus klaidina tuo, kad nejučia pradedame priskirti valstybei pačias keisčiausias galias, ypač galias apibrėžti dalykus, nustatyti tikrai reikšmingas (nes galingas) jų sampratas. Valstybė šiandien, regis, gali ne tik pasakyti, kas, pavyzdžiui, yra narkotikai, bet ir kas yra žmogus, šeima ar net lytis.
Šiandien mes akivaizdžiai matome, kad visa tai netiesa ir tai galime atsakingai pasakyti iš savo patirties kaip XXI a. lietuviai.
Jei stalčiuje neguli galia, o tauta neturi tokio gražaus namo, kokio norėjo, pavyzdžiui, XIX a. pabaigos lietuviai ir vis dar tebenori dalis mūsų pačių, tai ar Lietuva apskritai turi kokią nors prasmę?
Nuosekliai sekant aptariamu mokymu apie galią, niekas pastarojoje epochoje, bent praktine prasme, neturėjo tiek galios, kiek totalitariniai režimai. Vis dėlto ne tik Lietuvoje, bet ir kitur šios galios nepakako ne tik anksčiau buvusiai valstybei, bet ir šeimai sunaikinti. Totalitariniai režimai nesugebėjo sutvarkyti gyvenimo, pastatyti komunizmo ar kaip dar jie tai bebūtų pavadinę.
Ši išties totali nesėkmė yra giliai juntama mūsų patirtyje, tik gal ne visada aiškiai suformuluojama kaip tezė. Paradoksalu, bet toks suvokimas diskredituoja mūsų pačių valstybę kaip neturinčią pakankamai galios (o vis tiek iš inercijos į tą galią pretenduojančią).
Toks valstybės vaizdinio preparavimas, pašalinant gyvenimo paneigtus elementus, pagaliau atveda prie klausimo, kurio neturėtume bijoti – kas yra valstybė ir kam jos reikia? Jei stalčiuje neguli galia, o tauta neturi tokio gražaus namo, kokio norėjo, pavyzdžiui, XIX a. pabaigos lietuviai ir vis dar tebenori dalis mūsų pačių, tai ar Lietuva apskritai turi kokią nors prasmę?
Manau, kad Lietuva ne tik turi prasmę, bet ir yra vienintelė mūsų visų išeitis, bet neužbėkime minčiai už akių. Kaip Antikoje, taip ir šiandien tebėra akivaizdu viena – valstybė yra žmonių bendro gyvenimo forma. Tai gal ir skamba banaliai, bet manau, kad mokymas apie galią yra mus gerokai nuvedęs klystkeliais nuo banaliai skambančios, bet gyvos valstybės esmės.
Atkreipkite dėmesį, kiek daug yra visko prirašyta apie tai, kaip sugyventi šeimoje. Bet beveik nieko, bent nieko rimto, nepasakoma apie tai, kaip sugyventi valstybėje. Ne lyrine, o praktine žodžio „sugyventi“ prasme.
Juk valstybė ir šeima turi vieną esminį panašumą – tai yra skirtingų, dažnai priešingų žmonių bendro gyvenimo formos. Vėl skamba banaliai, bet būtent tuo valstybė yra artimesnė šeimai, nei, pavyzdžiui, politinei partijai, draugų kompanijai ar net verslo korporacijai.
Akivaizdu, kad sėkminga valstybė randa labai panašų priešingybių sugyvenimo raktą, kaip ir šeima. Raktą, kurio pritaikymas vis dėlto labai daug priklauso nuo žmonių valios vienas kito atžvilgiu ir dažnai sąmoningų kūrybinių pastangų. Visi žinome (psichologai jau išmokė), kad šeimą tenka aktyviai kurti ir net tie, kurie apie savo šeimas sako „sekasi tarsi savaime“ vartoja žodį „tarsi“.
Bandydami iš arčiau valstybės raktą apžiūrėti neišvengiamai susidursime su suvereniteto sąvoka. Suverenitetas – ne tik aukščiausioji valdžia, bet ir pajėgumas apskritai kurti valstybę, priklauso pačiai politinei bendruomenei. Tai taškas, kuriame, mintyse nuosekliai einant atgal, susilieja politika ir teisė. Maždaug tiek šiai dienai esame nuėję. Su tam tikromis išlygomis, matyt, galėtume sakyti, kad suverenitetas yra politinė galia priimti kertinį teisinį sprendimą. Sprendimą kurti bendrą tvarką.
Pasakius, kad tvarka yra valstybės esmė, galima sukelti tik nusivylimą. Valstybė juk turi būti „kas nors daugiau“. Tačiau be to, kad toks pasakymas smarkiai sumenkina tvarkos kūrimą kaip užduotį (kas bandė, tas žino), jis dar ir klastingai primeta „ko nors daugiau“ reikšmę ir vietą. Ar negalimas daiktas, kad „daugiau“ yra tvarkos viduje, o ne ant viršaus?
Jei vis dėlto bendra tvarka (plačiausia prasme) yra valstybės esmė, tai Lietuvai sava tvarka – vienintelė racionali ir pragmatiška išeitis. Būkime realistai ir greitai apžvelkime alternatyvas.
Viena jų – tai, ką XVIII a. Vilniaus universiteto dėstytojas pavadino „polnische wirtschaft“ ir kas, verčiant per anglų į žemaičių kalbą, yra žinoma kaip „Monkės biznis“. Kad būčiau tiksliai suprastas, pasakysiu, kad šiandien tai greičiau Šalčininkai nei Varšuva, bet čia kita tema. Kita alternatyva – „Rusische wirtschaft“, kuriai vokiečių mąstytojai net taiklaus pavadinimo nerado. Pagaliau, ES, net ir būdama vokiečių svajonė, planas ir įtakos objektas, nė iš tolo neprimena to, ką turime galvoje sakydami „vokiška tvarka“.
Tokioje aplinkoje (kurios nereikia ignoruoti, bet kurią reikia siekti įtakoti) galime pasitikėti tik savimi ir tai svarbu suprasti ne kokia fundamentalistine-patriotiška, o labai praktiška prasme. Taip, kaip tik savimi galime pasitikėti augindami vaikus. Šiuo metu Europa laukia naujos tvarkos recepto. Krizė yra ne tik ekonominė, bet ir politinė ar, jei norite, vadybinė. Mokesčių sistema, darbo teisė, policija, net gynyba – viskas, kas paskutinį kartą buvo iš esmės peržiūrėta po Antrojo pasaulinio karo, šiandien galėtų ir turėtų būti apmąstyta iš naujo.
Bent aš taip suprantu Gintaro Beresnevičiaus tezę, kad vienintelė galima sėkmė yra tapti pirmais Europoje. Manau, Lietuva turi tam reikiamą svarbią savybę, paradoksaliai išlikusią dėl Geležinės uždangos izoliacijos. Daugelio paprastų, bet svarbių sveiko proto dalykų mus išmokė (kitaip nei daugelį šiuolaikinių europiečių) mama ir tėtis.
Dar daugiau, manau, kad daugelis mūsų esame asmeniškai pasiruošę kurti naują tvarką ir per tai iš tikrųjų išgyventi savo bendrystę. Todėl ant mūsų nusileidęs slogutis tėra pritūpimas prieš didįjį šuolį.
