Šiandien apie demokratiją labai ryškiai ir pastebimai liudija balsų pirkimas. Pirmiausia žinoma, reikia pasakyti, kad tai nėra tokia didelė naujiena, kaip atrodo pažvelgus į žmonių reakciją. Tai reakcija šį kartą ypač aštri. Balsų pirkimas – jau anksčiau girdėtas žodžių junginys.
Bet svarbu ne tai. Svarbu tai, kad tik demokratinėje valstybėje žemesniojo, švelniai tariant, sluoksnio žmogaus balsas tampa šiokia tokia preke. Tveriant kitokiai politinei santvarkai toks balsas paprastai virsta vadinamuoju „balsu tyruose“ ir dažnai, kaip liudija autoritetingi šaltiniai, gali kainuoti šaukiančiajam galvą.
Ar gražu pirkti ir parduoti balsus? Tikriausiai ne, bet tai tikrai nėra nebūdinga demokratinei valstybei. Balsų pirkimas yra tik apatinė tam tikrų visuomenės struktūrų dalis. Pažvelkite atidesniu ir aštresniu žvilgsniu į Lietuvos gyvenimą ir nesunkiai jame atpažinsite seną gerą romėnišką demokratišką sistemą.
Taip, Lietuvoje klesti klientelė. Žmonės, kurie jaučiasi silpnesni ar mažiau savarankiški, ieško įtakingesnio ir stipresnio globėjo, kuris nupirktų jų balsą, padėtų rasti darbą, pagreitintų skundų nagrinėjimą, palankiomis televizijos laidomis pataisytų reputaciją ir pan.
Partijos vis labiau panašės į partijas klasikine bajoriška prasme – jos taps klientų ir patronų grupuotėmis.
Dar daugiau, klientų ir patronų ryšiai darosi ir, matyt, toliau darysis vis svarbesni dėl to, kad visame Vakarų pasaulyje nuo scenos nueina ideologinės partijos. Jeigu liberalizmas ir socializmas vis labiau tols nuo savo vizijų, jei jų piešiamas niekaip neateinančios būsimos gerovės paveikslas vis mažiau įtikins ir praras savo telkiančią galią, partijos vis labiau panašės į partijas klasikine bajoriška prasme – jos taps klientų ir patronų grupuotėmis.
Vienos iš jų, galbūt, bus labiau toliaregiškos ir, taip sakant, valstybiškesnės. Kitos, neatmestina, sieks labai siaurų ir net bjaurių tikslų.
Visa tai nėra nesuderinama su demokratija. Demokratijai prieštarauja tik vasalitetas – tokia globos ryšių sistema, kurios tiesesnės ar kreivesnės linijos veda į vieną galios centrą. Lietuvoje nėra vieno galios centro ir nepanašu, kad artimiausiu metu atsiras.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politikoje vyksta aršios grumtynės, politinės kovos be taisyklių, kuriose sukinėjamos rankos, triuškinami žandikauliai ir galima sulaukti smūgio ne tik į paširdžius, bet ir dar žemiau. Tai ir yra demokratija.
Skamba ciniškai? O kas sakė, kad demokratijoje nėra vietos cinizmui? Manau, kad šį naivų įsitikinimą labiausiai pasėjo tie, kas propaguoja neegzistuojantį dalyką – „liberaliąją demokratiją“. Esą demokratija – tai tokia žavinga dialogų sistema, kur visos problemos sprendžiamos taikiai ir civilizuotai. Apie dialogą – kitą kartą, bet iš esmės „liberaliosios demokratijos“ vizija tėra naują apraišką įgijęs puritonizmas, kuris visada siekė padaryti gyvenimą bespalvį.
Tam tikra prasme, demokratija yra tiesiog pagrįsta cinizmu. Reikalas tas, kad siekiant ilgalaikių pergalių demokratijoje tenka susitaikyti su daug didesnėmis neteisybėmis nei kitose politinėse santvarkose. Iš dalies taip yra būtent todėl, kad neegzistuoja vienas galios centras.
Paskaitykite Roberto Harriso romaną „Imperium“. Tai yra demokratija. Paradoksalu, bet ji prieštarauja tam, ką dažnai instinktyviai apibūdiname kaip „kultūrą“ ar „civilizaciją“. Todėl barbariški demokratijos posūkiai dažnai sunkiai pakeliami kultūringam ir civilizuotam žmogui. Tam reikia specialaus pasirengimo.
Demokratiją Lietuvoje liudija ir kone absoliuti žodžio ir veiksmo laisvė. Visi tiesiogine to žodžio prasme gali kalbėti ir daryti, ką tik nori. Įrodymų? „Drąsos kelias“, Paleckis, Paksas
Pagaliau, demokratiją Lietuvoje liudija ir kone absoliuti žodžio ir veiksmo laisvė. Visi tiesiogine to žodžio prasme gali kalbėti ir daryti, ką tik nori. Įrodymų? „Drąsos kelias“, Paleckis, Paksas... Užteks?
Gal tik Amerikoje galima viešai elgtis ir kalbėti taip pat neatsakingai, kaip Lietuvoje. Beje, labai svarbi ir kone absoliuti akademinė Lietuvos mokslininkų ir mąstytojų laisvė. Kam tenka dalyvauti moksliniuose renginiuose kitose Vakarų valstybėse, tas žino, kad Lietuvos akademinėje bendruomenėje nėra jokių tabu. Yra, tiesa, nemažai norinčių tuos tabu nustatyti, bet kol kas šios pastangos bevaisės.
Taigi, mūsų problema nėra demokratijos trūkumas. Problema kita – su demokratija reikia susitaikyti, ją praryti ir suvirškinti. Tai sunku.
Sunku prezidentei ir būtų sunku bet kam jos vietoje. Prezidentas turi nemažai galios, į jį daugelis atsižvelgia ir tokia padėtis nulemia pagundas. Vieną kartą Lietuvos prezidentas pagundai neatsispyrė ir pamėgino suformuoti koaliciją be rinkimus laimėjusios partijos. Iš to išėjo šnipštas ir taip bus visada.
Kas laimi rinkimus, tas ir formuoja vyriausybę ir konkrečius ministrus paskiria.
Sunku konservatorių partijai, kurią gal verta atskirai paminėti dėl jai susiklosčiusios ypatingos padėties. Bijau, kad šį kartą kaip niekad konservatoriams koją gali pakišti noras išgelbėti Lietuvą. Nesu labai nuoseklus politinių debatų stebėtojas, bet mačiau A.Kubilių keletoje porinkiminių laidų.
Jis pastebimai jaudinosi dėl to, kas bus su Vyriausybe ir Lietuva po rinkimų. Tai netikęs nusiteikimas. A.Kubilius politinėse laidose šiuo metu turėtų tik ironiškai šypsotis ir svaidyti pašaipias pastabas. Ir, žinoma, laukti skambučių su pasiūlymais. Demokratinė valstybė dažnai sėkmingiausiai išgelbstima nuo jos nusigręžiant. Tokia jau yra demokratija – tikrai šiurpių paradoksų sritis.
Ar mums patinka mūsų demokratija? Man tai tikrai ne kiekvieną dieną.
Bet alternatyvos demokratijai šiandien nėra.
Sunku, pagaliau, ir visuomenei, ypač kultūringam elitui. Ar mums patinka mūsų demokratija? Man tai tikrai ne kiekvieną dieną. Labiau nei bet kas kita, man nepatinka tai, kaip demokratija triuškina autoritetą. Sunku žiūrėti, kai išsipildo Platono žodžiai, kad seniai norės atrodyti ir elgtis kaip jaunuoliai, vaikai neklausys tėvų ir pan. Civilizuotam žmogui negali patikti nei pagoniškas naivumas, nei barbarų siautėjimas.
Bet alternatyvos demokratijai šiandien nėra. Taip manau dėl vienintelės tikrai rimtos priežasties – politinė tauta vis dar yra svarbiausias politikos žaidėjas, valstybės suverenas. Demokratija būtina, kad tauta galėtų atsiskleisti ir laisvai veikti.
Didi politinė tauta, kuri sukūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę ir patvirtino jos efektyvią Konstituciją. Ta pati tauta, kuri ne tik atvedė Viktorą į vyriausybę, bet ir išvedė Rolandą iš Prezidentūros. Dėl politinės tautos suvereniteto verta praryti demokratiją su visais plaukais, nagais ir ragais.
Manau, kad žmonės, kurie šį tą supranta – elitas, šiandien neturi kitos išeities. Privalome ryžtingai stoti savo laukinės demokratijos pusėn ir ginti tai, kas tikrai svarbu – savo Konstituciją.
Vis margėjančiame šiandieniniame politikos šurmulyje būtent Konstitucija yra ta perspektyva, kurios privalome iš akių neišleisti. Ir daugiau cinizmo, kaip sakė Ostapas Benderis. Žmonėms tai patinka.
