Paradoksalu, bet tokia dialogų įvairovė gali vesti prie nesusišnekėjimo. Jei taikos derybos ir feminisčių žurnalas gali būti pavadinti tuo pačiu vardu, vadinasi, jiems gali būti suteikta maždaug ta pati reikšmė. Tuomet feministės gali reikalauti, kad jų dialogui būtų skiriama tiek pat dėmesio, kiek ir taikos deryboms.
Tai akivaizdus tikrovės iškraipymas (be taikos feministinis sąjūdis negalėtų egzistuoti, bet ne atvirkščiai, todėl taika – tikrai svarbesnis interesas), bet būtent šia problema mes dažnai piktinamės savo pačių kasdienybėje. Pasiklydę gausybėje dialogų žmonės nebeatskiria, kas tikrai svarbu. Jei norėtume atrodyti labai protingi, pasakytume, kad dialogo kultūra trukdo nustatyti ne tik politikos, bet ir dažnos kitos veiklos prioritetus.
Dar XX a. pradžioje kai kurie autoriai perspėjo apie „nesibaigiantį pokalbį“ kaip didžiausią praėjusios romantinės epochos paliktą grėsmę.
Dar XX a. pradžioje kai kurie autoriai perspėjo apie „nesibaigiantį pokalbį“ kaip didžiausią praėjusios romantinės epochos paliktą grėsmę. Pasak jų, romantizmas (kuris daugeliu požiūrių įkvėpė net ir šiuolaikinį liberalizmą) bet kokį gyvenimo objektą (šeimą, griuvėsius, gamtą, kultūrą, valstybę, rasę ir pan.) siekė paversti grožio klausimu ir jį aptarti.
Tokioje perspektyvoje dialogas tampa instrumentu, kuris leidžia net ir tokias rimtas problemas, kaip karas, badas ar skurdas, paversti salonine diskusija, neprivalančia baigtis konkrečiu sprendimu.
Šio tipo dialogų iniciatoriai iš tikrųjų domisi savimi. Jiems rūpi, kad gyvenimas ir jo keliamos problemos būtų tinkamai pavaizduoti, deramai pristatyti ir aptarti solidžiame „formate“, kad vyktų, kaip mėgstama kartoti, „nuolatinė komunikacija“. Visa tai svarbu savaime, nes gražiai atrodo ir leidžia šių dalykų organizatoriui pajusti savo paties vertę. Tai labai subtiliai užmaskuotas egoizmas.
Panašiai „nesibaigiančio pokalbio“ bergždumą, narcisizmo ir dialogo kultūros ryšį yra užčiuopę psichologai. Psichologijos problema, Adamo Curtiso taikliai pavadinta „savęs amžiumi“ ir apimanti visą spektrą šiuolaikinės asmenybės sunkumų nuo vartotojiškumo iki vaikų tironijos, geriausiai sutraukiama į vieną sakinį ironiškai ir net autoironiškai ištariant savotiška mūsų epochos iškaba tapusį klausimą: „Ar norėtum apie tai pasikalbėti?“.
Šie dialogo kultūros niuansai jau ne kartą svarstyti įvairiuose kituose pokalbiuose. Todėl vien juos pakartojęs teksto autorius negalėtų jaustis pilnavertiškai įsijungęs į diskusiją. Vis dėlto vienas dialogo kultūros aspektas, atrodo, išlieka beveik nepastebėtas.
Visi mes, net ir tie, kurie šaipomės iš dialogo kultūros ar ja šiek tiek piktinamės, sutiktume su teiginiu, kad pokalbis negali pakenkti.
Kalbėjimas sukuria saugumo jausmą, nes žodžiais negali fiziškai sužeisti. Be to, viskas, kas pasakyta, atrodo, gali būti atšaukta. Žodis yra tarsi natūrali priešingybė veiksmui: tai, kas padaryta, yra negrįžtama (gali būti pataisyta, bet ne „atidaryta“).
Gali būti, kad kaip tik ši klaidinga pokalbio saugumo prielaida yra tikroji dialogo kultūros problema. Vakarų pasauliui žinomi mažiausiai du svarbūs pasakojimai apie dialogus, kurie moko, kad pokalbis nebūtinai yra saugus.
Tačiau mūsų aptariamame kontekste net įdomesnė yra Thomo Manno pateikta daktaro Fausto versija. Joje velnias pats ateina pas šiuolaikinį daktarą Faustą – kompozitorių Adrianą Lėverkiūną. Ateina, kaip žinome, pasikalbėti.
Pirmasis pasakojimas yra legenda apie daktarą Faustą. Originale alchemikas Faustas iškviečia paslaptingą dvasią ir prašo jam gražinti jaunystę.
Tačiau mūsų aptariamame kontekste net įdomesnė yra Thomo Manno pateikta daktaro Fausto versija. Joje velnias pats ateina pas šiuolaikinį daktarą Faustą – kompozitorių Adrianą Lėverkiūną. Ateina, kaip žinome, pasikalbėti.
T.Manno daktaras Faustas išryškina dialogą su velniu būtent šiuolaikinės epochos kontekste. Velnias yra puikus pokalbio dalyvis, kuris idealiai prisitaiko prie pašnekovo, gali būti racionalus, jausmingas, paprastas ir sudėtingas – toks, kokio reikalauja besikeičianti situacija.
Ir kai T.Mannas užbaigia savo romaną dviprasmybe, neleidžiančia iki galo suprasti, ar Lėverkiūnas tikrai kalbėjosi su velniu, ar sirgo psichikos liga, skaitytojas pamato tobulą „savęs amžiaus“ išsipildymą. Pasaulio psichologizacija dar labiau sustiprina natūralų pokalbio saugumo instinktą, nes aplinkiniai nebeatpažįsta daktaro Fausto tragedijos net matydami ją prieš akis.
Bet kuriuo atveju, visose Fausto versijose pokalbis su velniu (kurio rezultatus sutartis tik patvirtina) veda į pražūtį. Velnias gauna tai, ko nori, o bent jau laikinų pergalių tikėjęsis daktaras patiria vien pralaimėjimus.
Kitas svarbus pasakojimas apie dialogo grėsmę yra Naujojo Testamento istorija apie Kristaus gundymą dykumoje. Iš pirmo žvilgsnio, tai taip pat yra pokalbis su velniu, tik, kaip sakoma, diametrialiai priešingas Fausto istorijai. Kristus velnią atpažįsta, perpranta ir atstumia visą istoriją vainikuojančia ir įvairiomis prasmėmis turtinga fraze „Negundyk Viešpaties savo Dievo“.
Čia svarbus tik vienas tos istorijos aspektas. Gundymas dykumoje yra tiesiogiai susijęs su nukryžiavimu. Atidesniam Evangelijų skaitytojui nesunku pastebėti, kad velnias pristatomas kaip tikrasis nukryžiavimo organizatorius. Kitaip tariant, po nepavykusio dialogo dykumoje, velnias nusprendžia Kristų nužudyti. Taip jis ir padaro.
Taigi, ir priešingas Fausto legendai dialogas su piktąja dvasia baigiasi tragiškai. Bet koks pokalbis su velniu gali baigtis tik jo pašnekovo kančiomis. Žinoma, abi istorijos yra labai krikščioniškos ir jos turi atskirą ypatingą krikščionišką reikšmę.
Jei viena iš pašnekesio šalių yra kokia nors prasme piktavalė, ji sieks paversti dialogą manipuliacija. Jei piktavalė šalis bus atpažinta ir atstumta, jos pyktis tik išaugs ir ji, tikėtina, imsis priešiškų fizinių veiksmų.
Tačiau įdomu tai, kad jas galima vertinti ir kaip platesniu požiūriu vakarietiškus pasakojimus, savotišką Vakarų mitologiją. Velnias pokalbiuose gali būti suprantamas ir tiesiog kaip radikalus šiaip ar taip žmonių gyvenime egzistuojančios piktos valios simbolis.
Tokiu atveju Fausto legenda ir istorija apie Kristaus gundymą būtų pasakojimai apie žodžio ir pokalbio galią bei dialogo grėsmes. Jų moralas būtų toks: jei viena iš pašnekesio šalių yra kokia nors prasme piktavalė, ji sieks paversti dialogą manipuliacija. Jei piktavalė šalis bus atpažinta ir atstumta, jos pyktis tik išaugs ir ji, tikėtina, imsis priešiškų fizinių veiksmų.
Tarptautinėje politikoje tokį modelį matome tuomet, kai pačių agresyviausių valstybių vadovai tampa didžiausiais dialogo propaguotojais (visi žino, kad Sovietų Sąjunga labiausiai siekė pradėti dialogą dėl branduolinio nusiginklavimo). Socialinėje erdvėje dialogas apie nedarbą gali slėpti piktavališką interesą nedirbti, o dialogas apie prostituciją – maskuoti nusikalstamų grupuočių interesus.
Kaip tik šios rūšies pokalbiuose romantiškai ir pakiliai nusiteikęs šiuolaikinis Vakarų žmogus patiria tikruosius pralaimėjimus. Kurių, tiesą sakant, nė nepastebi, nes ir toliau grožisi savimi.
Visa tai nereiškia, kad dialogas su piktavaliu apskritai neįmanomas. Neįmanomas perspektyvus sandoris su velniu, bet gali būti, pavyzdžiui, vaisingos Lietuvos derybos su Rusija ar Baltarusija. Tačiau tokiu atveju reikia suteikti žodžiui „dialogas“ visai kitą prasmę.
Pradedant tokį pokalbį reikia pažinti save ir suvokti savo tikruosius tikslus taip pat gerai, kaip save pažįsta piktavalis. Tada abipusis nuovokumas sustabdo manipuliacijas ir kartais leidžia aptikti kokį nors nedidelį bendrą interesą, kurį galima kartu patenkinti. Tai įmanoma dėl to, kad žmonės nėra ne tik tobulai geri, bet ir tobulai blogi.
Vis dėlto, net ir padarius šią išlygą, reikia suvokti gilų pokalbių su velniu pamokos radikalumą. Ne tik veiksmų, bet ir žodžių pasaulis yra grėsmingas ir rizikingas. Todėl kai kurių dialogų geriau nepradėti.
