Pranciškus atsispyrė nuo renginio pavadinimo „Ateitis esi tu“ ir išdėstė tris tarpusavyje susijusias tezes. Pirma, visi žmonės yra siejami ryškiau ar blankiau matomų ryšių, be to, jie visi glaudžiai susiję su gamta, taip pat ir griežtąja moksline prasme – čia popiežius konkrečiai nurodė moksle dominuojantį požiūrį, kad visi daiktai ir reiškiniai sąveikauja vienas su kitu. Antra, brolybė gali ir turėtų būti žmonių santykius lemiantis principas, kurį būtina suvokti konkrečiai. Trečia, Pranciškus paskelbė „jautrumo revoliuciją“, ragindamas geriau suprasti kitus.
Manote, kad tai nebuvo politinė kalba? Prieš atsakydami, pažvelkime į kiekvieną tezę atidžiau.
Popiežius pareiškė: „Dievui, dangaus ir žemės Kūrėjui, nereikia, kad žmonės jį gintų; priešingai, tai Jis gina žmones“.
Jei visi žmonės tarpusavyje susiję, tai kiekvienas gali atsidurti kito vietoje ir turėtų apie tai dažniau susimąstyti. Tai popiežius konkrečiai iliustravo savo pavyzdžiu. Kai susiduria su bedarbiais, kaliniais ar pabėgėliais, Pranciškus teigė savęs klausiąs „Kodėl jis, o ne aš?“. Esą paties popiežiaus tėvai ir seneliai kartu su daugeliu kitų italų emigravo į Argentiną ir patyrė „dalią tų, kurie lieka be nieko“.
Pabėgėliai – popiežiaus mėgstama tema. Per ją nesunkiai galime pamatyti kaip iš pažiūros blankūs ir abstraktūs teiginiai apie žmonių ryšį virsta konkrečia nauja perspektyva politikoje.
Visai neseniai Pranciškus sukėlė mažytį skandalą palyginęs pabėgėlių laikino prieglobsčio vietas Europoje su koncentracijos stovyklomis. Jis pasakė štai ką: „Pabėgėlių stovyklos yra koncentracijos stovyklos, nes jose sutelktos minios žmonių“.
Mes apie pabėgėlius dažniausiai mąstome globalios politikos, didžių tarptautinių susitarimų, ekonominių ir kultūrinių pasekmių kontekste. Taip konkretus konkrečių pabėgėlių žmogiškumas iš tiesų pernelyg nutolsta.
Jeigu rimtai priimtume popiežiaus mestą iššūkį ir pajėgtume iš tikrųjų įsivaizduoti, kad kiekvienas galime atsidurti panašioje padėtyje, galbūt visai kitaip pažiūrėtume į pabėgėlių priėmimo sąlygas.
Pamatytume juos ne higienos normų, o žmogiško orumo šviesoje ir pakeistume kai kuriuos konkrečius dalykus, kurie gal net nereikalauja didelių papildomų resursų, o tik kitokio susimąstymo. Tai neabejotinai sukeltų politines pasekmes.
Kalbėdamas apie brolybę popiežius dar konkrečiau pabrėžė būtent politinę jos reikšmę. Jis pareiškė, kad žmonių solidarumas neturėtų būti susiaurintas iki socialinės pagalbos. Pranciškaus nuomone, solidarumas galėtų ir turėtų būti konkretus principas, kuriuo remiasi politiniai, ekonominiai, moksliniai sprendimai, žmonių, tautų ir valstybių santykiai.
Neleisdamas šiai tezei per daug „išplaukti“ popiežius čia pat priminė biblinę istoriją apie gerąjį samarietį. Tai – Jėzaus palyginimas apie žmogų, kurį apiplėšę ir sužeidę plėšikai paliko mirti pakelėje. Du dvasininkai praėjo pro šalį niekuo nepadėdami. Užtat paprastas žmogus samarietis pasirūpino sužeistuoju ne tik suteikdamas pirmąją pagalbą, bet ir apmokėdamas už jo sveikimą užeigoje.
Pranciškus atsispyrė nuo renginio pavadinimo „Ateitis esi tu“ ir išdėstė tris tarpusavyje susijusias tezes.
Čia popiežius ypač pabrėžė solidarumo konkretumą: arba praeiname pro sužeistuosius, arba prie jų sustojame. Tai vienodai veikia asmeniniame ir politiniame lygmenyje. Pranciškus atskirai to nesvarstė, bet, matyt, visi kartais nepajėgiame būti samariečiais. Tačiau popiežiaus mintis ragina mus vengti gudriais išvedžiojimais dangstyti tai, ko nepadarome.
Būtent konkrečiai suvoktas solidarumas, gimstantis iš įsisąmoninto žmonių tarpusavio ir jų aplinkos ryšio yra ta politinė idėja, kurioje popiežius mato pagrindus mūsų ateičiai. Nesunku pastebėti, kad tai labai vakarietiška idėja.
Nors kartais esame labai savikritiški, neturėtume nustoti tikėti Vakarų pranašumu. Priešingai kaip tik mes po nesėkmingų ideologijų patirčių gimdome naują žmogaus valstybę. Juk daugelis politikoje sutinkame su popiežiumi, jausdami žmogiškumo ir konkrečių darbų stygių ir drauge būtinybę.
Kai apie tai kalbame, žinoma, nebepajėgiame pakartoti didingo ideologinių lozungų skambesio, todėl gimdome banalybes: „Reikia kažką daryti“ arba „Svarbiausia – žmogus“. Tačiau kai konkretūs žmogiški darbai pavyksta ir pakeičia tikrovę, negalime nustoti stebėtis ir žavėtis jų didingomis pasekmėmis.
Todėl neatsitiktinai Pranciškus pasirinko būtent apie tai kalbėti itin vakarietiškame renginyje. Čia jau priartėjame prie trečiosios tezės – „jautrumo revoliucijos“. Tai ypatingas teiginys – skirtas tik išrinktiesiems. Po jo popiežius drąsiai galėjo Kristaus pavyzdžiu pridurti „kas turi ausis – teklauso“.
Vystydamas mintį apie jautrumą, Pranciškus atkreipė dėmesį, kaip keistai žmonės elgiasi susidūrę su kūdikiais. Su nepajėgiančiu kalbėti žmogumi mes galiausiai nustojame bendrauti žodžiais ir imame leisti panašius nerišlius garsus.
Kaip bendrauti su kūdikiais, žinoma, yra ir skonio reikalas. Tačiau tokiu pavyzdžiu popiežiaus formuluojamas principas – tikrai labai svarbus. Atsakomybė už santykio kokybę visada yra rankose to, kuris pajėgia, žino ar gali daugiau.
Taip naujai išreiškiama ir konkretizuojama giliai krikščioniška nusižeminimo idėja. Nusižeminimas toli gražu nėra savęs pažeminimas ir neturėtų būti siejamas vien su simboliniais veiksmais – kojų plovimu ar panašiais. Nusižeminimas – tai visų pirma atsakomybė už santykį: gilesnis suvokimas turi taikytis prie labiau paviršutiniško, o ne atvirkščiai.
Šiuolaikinės Europos kontekste tai ypač svarbu tikinčiųjų santykyje su netikinčiaisiais. Jei iš tikrųjų tariamės daugiau žiną apie Dievą ir pasaulį, tai turėtume nusižeminti: prisitaikyti prie netikinčių, kalbėti jų kalba ir kantriai kurti prielaidas tolesniam apreiškimui – paties Dievo veiksmui.
Šios žinios popiežius nepavargsta skleisti krikščionims, tam atskirai skirtas jo 2013 m. apaštališkasis paraginimas „Evangelii gaudium“. Konkrečiai politikos kontekste verta atkreipti dėmesį ir į tai, ką beveik iš karto po TED pranešimo Pranciškus pasakė savo vizito Egipte metu susitikęs su valstybės vadovais.
Popiežius pareiškė: „Dievui, dangaus ir žemės Kūrėjui, nereikia, kad žmonės jį gintų; priešingai, tai Jis gina žmones“. Kad tai nebuvo pasakyta vien islamo teroristams, galime įsitikinti atkreipę dėmesį į po to sekusią mintį, kad tikrasis Dievas siekia visų savo vaikų – tikinčių ir netikinčių brolybės.
Taigi, ne tik musulmonus, bet ir krikščionis Pranciškus Egipte ragino pripažinti „įstatymo galią, o ne galios įstatymą“. Prieš tai jis dar pasitelkė labai konkretų 1953 m. Egipto revoliucijos šūkį „Tikėjimas – Dievui, tėvynė – visiems!“.
Sunku čia nepastebėti aiškaus atsiribojimo nuo to, kas vadinama krikščioniška politika. Nuosekliai sekant popiežiumi, ši politika pripažintina nereikalinga Dievo gynyba, ją vykdyti taip pat realu kaip mokyti kūdikius naudotis peiliu ir šakute.
Prasmingiau kalbėti apie krikščionybę ar krikščioniškąjį veikimą politikoje. Bet tam reikia nusižeminti: kalbėti su netikinčiais jų kalba ir apie visų pirma jiems svarbius dalykus. Tokioje kalboje galima išryškinti tuos konkrečių problemų sprendimus, kuriuos Bažnyčia jau seniai yra atradusi ir nori pasidalinti tais receptais su valstybe.
Tik tokiu būdu – kuriant konkretybėmis pagrįstą, labai pragmatišką Bažnyčios ir valstybės dialogą, galima tikėtis atverti politinius kanalus tai šviesai, kurią tikime sklindant iš paties Dievo. Taip galime kartu su netikinčiais judėti ne į kokios nors vizijos išsipildymą, o į neapibrėžtą, užtat tikrai šviesią ateitį.
Kaip labai tiksliai TED pranešime suformulavo popiežius: „Mums krikščionims ateities vardas yra viltis“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Kokia galėtų būti Lietuvos gynybos politika? Trys konkretūs pavyzdžiai
