Spalio 16-ąją daugiausia Lietuvoje ir Amerikoje švenčiama Tarptautinė boso diena – labai simboliška proga iškelti vadovų darbo klausimą tikrai radikaliai. Juk žmonės mato, kada jų vadovai ateina ir išeina (dažniau išeina negu ateina). Kaip jie (vadovai) apsimeta nuolat neturį laiko, o paskui būna „užfiksuojami“ parduotuvėje.
Kai kurie pavaldiniai labai tiksliai žino, kada, kur ir net už kiek jų vadovai pietauja ir vakarieniauja. O dar vadovams dirba padėjėjai ir vairuotojai, vadovų komandiruotės savo vietomis ir turiniu primena atostogas ir pan.
Nepaisant to, vadovai drįsta dalinti skambius interviu gyvenimo būdo žurnalams ir pasakoti, kaip anksti jie keliasi ir kaip vėlai gulasi, kaip sunkiai atranda tinkamą darbo ir poilsio ritmą ir kaip ieško vis naujų būdų pašalinti susikaupusią įtampą.
Nepaisant to, vadovai drįsta dalinti skambius interviu gyvenimo būdo žurnalams ir pasakoti, kaip anksti jie keliasi ir kaip vėlai gulasi, kaip sunkiai atranda tinkamą darbo ir poilsio ritmą ir kaip ieško vis naujų būdų pašalinti susikaupusią įtampą.
Nejaugi jie mano, kad kas nors patikės, jog kepsnį sušveitęs, raudonu vynu užgėręs, cigarą įsikandęs ir limuzinu namo važiuojantis žmogus kenčia dėl įtampos?
Išdrįskime nors kartą pasakyti tikrąją tiesą – vadovai nedirba. Bent jau tikrai ne taip, kaip darbą įsivaizduoja patys darbuotojai. Šiais laikais net ir madingi vadybos mokytojai pripažįsta, jog geras vadovas privalo siekti, kad taptų nereikalingas.
O mes sakykim tiesiai: vadovas siekia išsivaduoti nuo darbo ir pagyventi tikrą pilnakraujį gyvenimą. Noras vadovauti yra ypatingo laisvės ilgesio išraiška, panašiai, kaip noras kurti eiles.
Kaip ir poezijos atveju, nuo laisvės troškimo tik žingsnis iki puikybės. Bet pavojingus pojūčius visada saugiau atvirai pripažinti. Pateisinti ir paslėpti jie tik dar labiau suklesti.
Manau, kad labai dažnai vadovais tampa žmonės, kurie nemėgsta konkretaus ir apibrėžto darbo (Lietuvoje būtų galima rasti daug išimčių, bet tai – nestabilios visuomenės požymis). Svajonė vadovauti, gal ne visada net aiškiai suvokta, atsiranda dvidešimt penktą kartą taisant įkyrėjusį dokumentą, mėginant suvesti nesuvedamus galus buhalterijoje, vairuojant automobilį, aptarnaujant restorano klientus ar frezuojant ceche (ką tai reiškia, galiu tik įsivaizduoti).
Savaime suprantama ir tai, jog vadovauti svajojantys žmonės apie tai svajoja taip pat ir trokšdami paprastų žemiškų gėrybių – skaniai pavalgyti ir kad jais pasirūpintų. Abu šiuos dalykus vadovai iš tiesų gauna.
Tačiau kelyje, išlaisvinančiame nuo išnaudotojų jungo ir vedančiame į orų ir pilnakraujį vadovo gyvenimą, yra kitų iššūkių negu darbas. Kad galėtų saugiai nedirbti, vadovas privalo pasirūpinti, kad dirbtų visi kiti.
Būtent šia auksine vadybos taisykle pagrįsta visa likusi lyderių išmintis. Jeigu žmonės netenka prasmingo užsiėmimo, kuris darbovietėje yra darbas, jie atsipalaiduoja, praranda sveiką požiūrį į gyvenimą ir pasiduoda žemoms aistroms. Taip organizacijos veikla gali pakrikti, o vadovas – prarasti savo pareigas, kurios, kaip pamenate, užtikrina galimybę nedirbti.
Visa tai įmantriai vadinama darbo organizavimu ir sakoma, kad tai – taip pat darbas, bet ką gi taip apgausi?
Taigi, pradėjusį eiti savo pareigas vidutinio lygmens vadovą pirmiausia užgriūva užduočių lavina. Mat aukštesnio rango ir dažniausiai labiau patyrę vadovai taip pat rūpinasi, kad aplink juos visi dirbtų.
Norėdamas išlikti tarp vadovų žmogus privalo išmokti greitai, efektyviai ir teisingai paskirstyti užduotis kitiems. Taip, kad vienai pusei neliktų abejonių, kad ji privalo atlikti tam tikrą darbą, o kitai – kad tas darbas bus atliktas.
Siekdamas tobulėti vadovas turi skirstyti užduotis taip, kad kuo mažiau liktų jam pačiam. Visiškai išsivaduoti nuo darbo šiame etape dažniausiai nepavyksta, tačiau atsiranda galimybė rinktis širdžiai artimiausias užduotis, kurios kitiems pristatomos kaip svarbiausios.
Jei pavyksta palypėti aukščiau (tapti direktoriumi, jo pavaduotoju ar kokiu nors valdybos nariu) ir išsivaduoti nuo to keisto tarpininko vaidmens, žmogų apima baisi pagunda. Laisvė atrodo jau pasiekta, užduočių lavina stebuklingai išnyksta, niekas tarsi nebegali sutrukdyti sėkmingam nedarbui.
Taigi, jei niekas vadovui nebeduoda užduočių, jis privalo pats jas išgalvoti. Vadinasi, jis turi sugalvoti, ko nori iš savo įstaigos. Nedirbti – akivaizdus, bet nepakankamas atsakymas. Reikia sugalvoti dar ir papildomą norą. Tokį, dėl kurio turėtų dirbti kiti.
Tai labai pavojinga būsena. Prisiminkite, jei nelieka užduočių, nelieka ir darbo. Tuomet prasideda pakrikimas ir žemų aistrų siautėjimas, kuris gali liūdnai baigtis pačiam vadovui. Aukštas pareigas prarasti lengviau nei žemas – tai dar viena svarbi vadovų taisyklė.
Taigi, jei niekas vadovui nebeduoda užduočių, jis privalo pats jas išgalvoti. Vadinasi, jis turi sugalvoti, ko nori iš savo įstaigos. Nedirbti – akivaizdus, bet nepakankamas atsakymas. Reikia sugalvoti dar ir papildomą norą. Tokį, dėl kurio turėtų dirbti kiti. Idealiu atveju viršininko sumanymas turėtų būti toks nuostabus, kad žmonės patys norėtų jį įgyvendinti.
Būtinybė ką nors gero sugalvoti atveria naujas grėsmes. Klausimas „ko aš noriu?“ savaime veda prie klausimo „kodėl aš to noriu?“ ir toliau, iki pat klausimo „kas aš esu, jei noriu tokių dalykų?“
O čia jau pavojus, žmonijai pažįstamas nuo pat Delfų orakulo laikų („Pažink save“ – toks užrašas puikavosi Delfuose).
Savęs pažinimas žmogui visada gadina nuotaiką, nes atsakymai į prieš tai paminėtus klausimus būna nuviliantys. Vadovui šioje situacijoje kenkia dar ir tai, kad pažindamas save jis neišvengiamai tapatinasi su savo įstaiga. Apmąstymuose jis grimzta gilyn tol, kol pradeda atrodyti, kad nėra pasaulyje svarbesnio projekto už tą, kuriam jis vadovauja.
Pats žmonijos likimas, atrodo, gula jam ant pečių. To nesupranta tik bendradarbiai, kurių indėlis į svarbiausio pasaulio projekto sėkmę yra lemiamas, bet kurie, kaip atrodo vadovui, nė kiek nesistengia to indėlio įdėti.
Tokia vadovo būsena akivaizdžiai prieštarauja jo pirminiam tikslui išsivaduoti nuo darbo ir gyventi pilnakraujį gyvenimą. Be to, į save nugrimzdęs vadovas paprastai nebesugeba duoti prasmingų užduočių ir jas pakeičia priekabiais.
Rezultatas – tas pats: atsipalaidavimas, žemos aistros, pareigų praradimas.
Tam, kad gniuždantis savęs pažinimas turėtų atsvarą, vadovui būtinas gyvenimo džiaugsmą gražinantis pomėgis. Šeimos čia geriau nė neminėti, nes šeima nėra pomėgis. Šeima – darbo, o ypač vadovavimo priešas. Šeima yra pasiruošusi tuoj pat užgrobti visus nuo darbo atlikusius žmogaus laiko ir energijos likučius.
Todėl jei vadovas šeimoje prisipažintų, kad siekia nedirbti, šeima būtų pasiruošusi tuoj pat jam užtikrinti tokią galimybę. Bet tai – dar vienas pražūtingas kelias, nes užimtas šeimos vadovas būtinai pamiršta užduočių srautą. O tada – žemos aistros ir pareigų praradimas, kuris yra nelaimė ne tik vadovui, bet ir jo šeimai.
Pomėgius reikia puoselėti. Reikia ne tik nuolat praktikuotis, bet ir įsigyti gerą įrangą, ją prižiūrėti ir t. t. Tik taip įmanoma efektyviai nedirbti ir nenugrimzti į pavojingą pasaulio centro būseną.
Todėl pomėgis turi būti tikras ir ilgalaikis. Jis turi gražinti gyvenimo džiaugsmą, bet neužgožti užduotis gimdančio, nors ir gniuždančio, savęs pažinimo. Neblogai veikia tokie dalykai, kaip žvejyba ar maratonas, nors galima rasti ir įmantresnių pomėgių.
Žinoma, pomėgius reikia puoselėti. Reikia ne tik nuolat praktikuotis, bet ir įsigyti gerą įrangą, ją prižiūrėti ir t. t. Tik taip įmanoma efektyviai nedirbti ir nenugrimzti į pavojingą pasaulio centro būseną.
Taigi, geras vadovas turi išvengti darbo, išsisukti nuo šeimos, puoselėti bent vieną pomėgį ir kurti nenutrūkstamą užduočių srautą kitiems žmonėms. Visa tai tarpuose tarp skanaus maisto ir kelionių prabangiomis transporto priemonėmis.
Jei manote, kad verčiau jau dirbti, neturėtumėte būti vadovu. Nedarbas, kaip ir kiti svarbūs gyvenimo dalykai, reikalauja ryžto ir atkaklumo.
Paradoksalu, bet tas, kas pradeda savo kelią tikėdamasis išsivaduoti nuo darbo ir gyventi pilnakraujį gyvenimą, baigia suvokdamas, kad gyvenimas, jei jis tikrai pilnakraujis, pats yra nelengvas darbas. Bet gal tai ir yra didžioji paslaptis – viską, net išnaudotojo tinginystę žmogui tenka užsidirbti. Savo veido prakaitu, ne kitaip.
