Šiuolaikinė (ją vis dar taip vadina) Europos darbo teisė atsirado vadinamosios pramonės revoliucijos laikais, kai darbininkai, kuriems atstovavo socialdemokratai ir krikščionys demokratai, kovojo už savo teises.
Ta permainingai vykusi kova ne tik esmingai darė įtaką visai XX a. politikos raidai, bet ir sukūrė sistemą, turinčią suderinti nesuderinamus darbdavių ir darbuotojų interesus. Interesą išnaudoti, bet nemokėti, ir interesą nedirbti, bet uždirbti.
Tai nelengva, visiems tinkamo varianto tokiu atveju nesugalvosi, gali sukurti tik visiems pakenčiamai netinkamą. Darbo teisė taip ir veikė. Taip atsirado darbo laiko ribojimas, minimalus atlyginimas, darbo krūvio matavimo vienetas – etatas, kolektyvinė sutartis, profsąjungos ir darbdavių asociacijos.
Kadangi kovos pradžioje darbininkų padėtis dažnai tikrai būdavo apverktina, tai gali susidaryti įspūdis, kad darbo teisė jiems darėsi vis palankesnė (darbo laikas vis trumpėjo, atostogos – ilgėjo ir pan.).
Tačiau darbdaviai, kurie demokratinėse valstybėse buvo stipresnė interesų grupė (šiaip ar taip – partijų rėmėjai), taip pat šį tą išsikovojo. Tik jų pergalės menkiau pastebimos. Jos dažniausiai reiškė, kad pavyko užkirsti kelią kokiai nors tinginiams dar palankesnei alternatyvai. Nors labai greitai išryškėjo šito keisto kompromiso trūkumai (pavyzdžiui, tingintis dirbti gali virsti profsąjungų aktyvistu ir tapti darbdaviui neįveikiamas), Europos darbo teisė veikė. Daugeliui žmonių ji gyvenimą palengvino ir padarė teisingesnį.
Vis dėlto negali būti nieko amžina ir visai nesunku pastebėti, kad darbo teisė visiškai suseno. Darbdaviams ji seniai netinkama, jie jau nebeprisimena, kada galėjo nevykėlius ir tinginius atleisti arba, pavyzdžiui, perpus sumažinti jiems atlyginimą. Tačiau šiandien darbo teisė vis menkiau tinka patiems darbuotojams. Kodėl?
Įsibėgėjant XX amžiui žmonės visą pasaulį pradėjo suvokti turgaus ir fabriko matais. Komunizmas ar liberalų išsvajota atviroji visuomenė, ačiū Dievui, taip ir nebuvo sukurti. Bet rinkos ekonomiką ir darbo teisę Vakarų žmonija tikrai ėmė suvokti kaip visoms savo ligoms gydyti tinkamus vaistus.
Jūs juk negalite įsivaizduoti, kad kas nors galėtų būti įdarbintas be jokio etato, tiesa? Jeigu klausiate „o kaip reikėtų skaičiuoti krūvį?“, tai pats sau parodote, kaip giliai šiuolaikinėje sąmonėje yra įrėžtas įsitikinimas, kad darbo teisė – mūsų vienintelė išeitis.
Darbo teisė pradeda šlubuoti, kai tik peržengia fabriko slenkstį.
Kitoks pasaulis paprasčiausiai neįsivaizduojamas. Taigi, panašiai, kaip paklausos ir pasiūlos, darbuotojo ir darbdavio sąvokos pradėjo veikti vis įvairesnes gyvenimo sritis. Daugiau kaip šimtmetis praėjo, kol išryškėjo šios tariamos panacėjos šalutinis poveikis.
Darbo teisė pradeda šlubuoti, kai tik peržengia fabriko slenkstį. Mat darbininko darbas ir jo rezultatas yra labai konkretūs, jie lengvai apskaičiuojami. Bet vos tik darbas tampa ne taip paprastai išmatuojamas, praranda prasmę kertinė darbo teisės sąvoka – etatas.
Todėl jau valstybės tarnyboje (srityje, kuri, tiesą sakant, turi savarankišką istorinę raidą, savą idėjinį pagrindą, kuriai visai nebūtini fabriko matai) darbo teisės principų taikymas sukelia keistų situacijų. Kiekvienas valstybės tarnautojas pats puikiai žino, kiek laiko jis tuščiai iššvaisto. Tačiau išties komiška darbo teisė tampa tada, kai ji pasiekia, pavyzdžiui, universitetą.
Iš pirmo žvilgsnio, nėra neįmanoma universitetą suvokti kaip fabriką. Tai ir buvo didžioji intelektualinė pagunda. Argi dėstytojai nedirba? Dirba. Argi neturi darbdavių? Turi. Argi nereikia dėstytojų apsaugoti nuo atleidimo iš darbo ir kitų gyvenimo negandų? Reikia, ypač kai kuriuos.
Dėstytojų darbo krūvis, kaip tyčia, irgi atrodo nesunkiai apskaičiuojamas (jis taip ir skaičiuojamas): paskaitų valandomis, baigiamaisiais darbais, disertacijomis, iš dalies – moksliniais straipsniais.
Tačiau visa tai – tik optinė apgaulė. Superdarbininkas Petras ir tinginys Bernardas fabrike galbūt susilauks skirtingos šlovės, pripažinimo ir sėkmės, tačiau už fabriko ribų jų darbo rezultatas menkai skirsis. Labai tikėtina, kad tinginio pagaminta detalė neturės esminės įtakos prietaiso kokybei. Tuo tarpu superprofesoriaus ir profesoriaus-šarlatano paskaitų kokybė ir jų pasekmės yra iš esmės nepalyginamos. O pagal popierius jie – lygūs. Manote, tai beviltiška situacija?
Kūribingiems žmonėms nebūna beviltiškų situacijų, todėl geras administratorius, žinoma, ras išeitį. Superprofesorių reikia apkrauti visais įmanomais priedais, premijomis, dar geriau, įtraukti į kokius nors projektus, kuriuose jis dirbtų nelabai apibrėžtą darbą. Taip atlyginant už fiktyvų darbą ir tariamus nuopelnus iš tikrųjų atlyginama už tikrą kokybę ir reputaciją. Nesąmonė kažkokia, jeigu pažvelgi iš šono.
Bet tiek to. Profesorių Europoje ne tiek jau daug. Svarbiau tai, kad senajame žemyne lieka vis mažiau tikrų darbininkų. Daugelis žmonių čia seniai nieko nebegamina ir apskritai fizinio darbo nedirba. Jie arba aptarnauja, arba kuria, arba vadovauja.
Nė vienos iš šių veiklos formų darbo teisė nesugeba tinkamai aprašyti ir sureguliuoti. Nėra padarytų daiktų kiekio, nėra normos, nėra etato – ir visa sistema griūna. Tiksliau, negriūna, o tampa beviltiškai iškraipyta ir apsunkina žmonių gyvenimą.
Apsidairykite – šiuolaikinis proletariatas yra vadybininkai.
Prasidėjus pastarajai ekonomikos krizei, daug pasakyta apie tai, kad šiuolaikinė problema yra ne darbuotojų išnaudojimas, o jų tingėjimas, kad gerovės valstybė sukūrė per daug palankias darbininkams sąlygas, kad žmonės tiesiog nustojo pakankamai gaminti. Tačiau tai nėra vien tik svarstyklių persisvėrimas į kitą pusę negu XIX a. Įvyko svarbūs kokybiniai pokyčiai visuomenėje. Pokyčiai, kuriuos dar tik pradedame pastebėti.
Apsidairykite – šiuolaikinis proletariatas yra vadybininkai. Dauguma jų nėra kenčiantys darbininkai, jie labiau primena kareivius, kurie visi nori būti generolais. Jiems jau dabar taikomos premijų ir kitokių atlyginimų už rezultatą sistemos ir jie jau dabar dirba ne visai pagal darbo teisę.
Trumpai tariant, atrodo, kad Europos visuomenėse daugėja žmonių, kurie turi laiko ir energijos, nori užsidirbti, tik yra varžomi senoviškų įstatymų. Jei kai kuriose valstybėse ši tendencija dar nelabai ryški dėl visuotinio tingulio, tai jas turėtų išjudinti masiškai atvykstantys darbštūs imigrantai. O teisė, ypač gremėzdiška šiuolaikinė teisė gali būti nepatogi ar netinkama vienam ar keliems tūkstančiams žmonių.
Ne problema, kad kai kurie iš mūsų neturi kitos išeities, kaip tik rašyti vieną, o daryti kitą. Bet jei fikcija tampa masine, teisė turi keistis. Darbo teisė, žvelgiant iš šono, šiandien dažnai atrodo kaip savarankiška popierinė tikrovė.
Tai – pats tikriausias požymis, kad bręsta radikalūs pokyčiai. Jų turbūt sulauksime tuomet, kai Europos valstybių vadovai susitvarkys savo pinigines ir pradės galvoti apie naujas gyvenimo taisykles, kurios turės padėti išvengti naujos neišvengiamos krizės.
