„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Bernardas Gailius: Džeimsas Bondas. Kur jis dirba?

„Žinoma, nėra tokio slaptojo agento kaip Džeimsas Bondas, kaip nėra ir organizacijos besivadinančios tiesiog Slaptąja tarnyba“. Visiems, kas pritariamai linksi sutikdami su šia Flemingo biografo teze, teks nusivilti. Bent jau antroji teiginio dalis yra klaidinga.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnyba XX a. pradžioje buvo įkurta su būtent tokiu pavadinimu – Slaptoji tarnyba. Pirmasis jos vadovas Mansfieldas Cummingas rūpestingai saugojo šį vardą. Trečiajame dešimtmetyje parengtos tarnybos veiklos apžvalgos (joje be kitų klausimų buvo svarstomas ir pavadinimas) paraštėje Cummingas legendiniu žaliu rašalu parašė: „1909 m. aš buvau paskirtas Slaptosios tarnybos viršininku ir visada buvau taip vadinamas oficialiuose dokumentuose. Nesu niekam leidęs pakeisti savo pareigų pavadinimo“.

Po Pirmojo pasaulinio karo įstaigai prigijo ir šiandien žinomas trumpinys SIS, kuris gali reikšti Specialioji žvalgybos tarnyba arba Slaptoji žvalgybos tarnyba (vienareikšmiško atsakymo nebuvo jau apie 1920 m.). Tačiau tai nereiškė, kad terminas „Slaptoji tarnyba“ visiškai išnyko.

Jis nuolat pasirodydavo ne tik kaip Cummingo ir jo įpėdinių pareigų pavadinimas, bet ir tokiose politinėse formuluotėse kaip „Slaptosios tarnybos finansai“ ar „Slaptosios tarnybos komitetas“.

Iš karto po Antrojo pasaulinio karo (t. y. maždaug tuo metu, kad Flemingas pradėjo kurti pirmuosius Bondo romanus) Slaptosios tarnybos pavadinimas tam tikram žmonių ratui vėl tapo išskirtinai svarbus.

Šis karas reikšmingai papildė Britanijos specialiųjų tarnybų spektrą. Greta SIS ir MI5, kurių sujungimas jau buvo ne kartą svarstytas ir atmestas anksčiau, atsirado specialiųjų operacijų tarnyba SOE (Special Operations Executive).

Todėl dar karo pabaigoje įžvalgesni politikai pradėjo svarstyti galimus pokarinius šių tarnybų valdymo modelius. Vienas iš artimiausių Winstono Churchillio bendražygių Duffas Cooperis siūlė sujungti visas tris įstaigas į vieną – Slaptąją tarnybą. Ji būtų veikusi Informacijos, Saugumo ir Operacijų kryptimis, atitinkančiomis ankstesnes atskirų tarnybų veiklos sferas.

Šiam planui buvo pasipriešinta nuolat britų specialiųjų tarnybų istorijoje pasikartojusiu tradicijos argumentu. MI5 ir SIS buvo įkurtos kaip atskiros įstaigos, jos pačios susikūrė tam tikrą bendradarbiavimo praktiką ir įtikino politikus negriauti to, kas veikia.

MI5 ir SIS buvo įkurtos kaip atskiros įstaigos, jos pačios susikūrė tam tikrą bendradarbiavimo praktiką ir įtikino politikus negriauti to, kas veikia.

Vis dėlto tam tikras Slaptosios tarnybos atsinaujinimas tuomet įvyko. SIS ir SOE buvo integruotos. Tokiu būdu nuolat pabrėžusi savo informacinį pobūdį žvalgybos tarnyba buvo papildyta operacijų – aktyvių veiksmų dalimi.

Sunku įvertinti, kaip veikė ir tebeveikia šis naujas Slaptosios tarnybos modelis, nes oficialiai paskelbta jos istorija baigiasi 1949 m. Tačiau būtent ši pokarinė organizacija ir yra Bondo darbovietė.

Įvairios detalės ne tik patvirtina, kad būtent ši konkreti Slaptoji tarnyba aprašyta Flemingo romanuose, bet ir atskleidžia gilias Bondo autoriaus žinias apie įstaigos veiklą ir tradicijas.

Puikus pavyzdys – žalias rašalas. Kadangi Cummingas nuolat pasirašydavo žaliai, toks rašalas tapo išskirtiniu SIS vadovo ženklu. Šią tradiciją britų žvalgyba perėmė iš laivyno – aukšti karininkai rašydavo kita spalva, kad pabrėžtų savo statusą. Išnykęs laivyne paprotys buvo rūpestingai išsaugotas Slaptojoje tarnyboje. Visi jos vadovai sveikinimus ir kai kuriuos laiškus iki šiol pasirašo žalia raide „C“.

Dabar žalias rašalas jau yra plačiai žinoma įdomybė, tačiau taip nebuvo tuomet, kai Flemingas pradėjo rašyti apie Bondą, o SIS vadovavo dar tik trečiasis šefas. Todėl įspūdinga, kad romano „Munreikeris“ pabaigoje padovanodamas Bondui naujus pistoletus M. ant pridedamos kortelės „savo žaliu rašalu“ užrašo: „Tau gali jų prireikti“.

Flemingo aprašyta Slaptosios tarnybos priedanga – įmonė „Universal Export“ taip pat nėra vien tik prasimanymas. Po Antrojo pasaulinio karo vienas iš tikrosios SIS padalinių, kurio užduotis buvo verbuoti agentus Didžiosios Britanijos teritorijoje (vėliau juos nukreipiant darbui užsienyje), įsteigė priedangos įmonę savo tikrajai veiklai nuslėpti.

Pagaliau, po Šaltojo karo pati SIS pradėjo aktyviai dalyvauti jau kino epo apie Bondą tęsiniuose. 1994 m. baigtas statyti įspūdingas SIS pastatas buvo parodytas visuose Bondo filmuose nuo pat 1995 m. Kai pasirodė filmas „Ir viso pasaulio negana“, SIS personalui buvo surengta speciali premjera. Pasakojama, kad britų šnipai garsiai džiūgavo stebėdami, kaip filme griaunama jų darbovietė.

Taigi Slaptoji tarnyba yra tikra ir labai konkreti. Rimtesnis klausimas, ar ji veikia taip, kaip pavaizdavo Flemingas. Čia reikia dar kartą pakartoti – Bondo romanuose sukurta tarnyba yra vizija.

Taigi Slaptoji tarnyba yra tikra ir labai konkreti. Rimtesnis klausimas, ar ji veikia taip, kaip pavaizdavo Flemingas. Čia reikia dar kartą pakartoti – Bondo romanuose sukurta tarnyba yra vizija. Tačiau tai tikra vizija, neabejotinai padariusi įtaką pačiai specialiųjų tarnybų sampratai.

Visų pirma, Flemingas sėkmingai pavaizdavo britų žvalgybos augimą žvelgiant iš konkretaus pareigūno perspektyvos. Bondas yra jau gerokai tarnyboje pažengęs vidutinio rango karininkas. Tarnauti jis pradėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, todėl artimai pažįsta aukščiausius įstaigos vadovus, įskaitant patį M.

Tačiau kartu jis stebi tarnybos biurokratizaciją ir specializaciją (augantį dokumentų kiekį, būtinybę dalyvauti įvairiausių komitetų veikloje ir pan.). Tai Bondą šiek tiek erzina, bet jis nėra iš tų, kurie priešinasi pokyčiams. Jis ateina iš praeities, bet iš tikrųjų yra ateities šnipas.

Kita vertus, Flemingui pavyko įtikinamai sumodeliuoti priešiškų specialiųjų tarnybų susidūrimus, kurie turi ir rutinos, ir nuotykių elementų. Ypač ryškiai tai atskleista romane „Su meile iš Rusijos“. Britų šnipų iškastas tunelis po Rusijos ambasada Turkijoje skamba kaip egzotiška pasaka (nors žvalgybos tarnybų tikrovėje būta ne vieno panašaus tunelio).

Kita vertus, SMERSH žudiko apgaulės (žudikas žinojo teisingą slaptažodį, todėl Bondas juo pasitikėjo) paaiškinime pateikiamas tipiškas (nors akivaizdžiai išgalvotas) smulkios ir kruopščios žvalgybos kasdienybės pavyzdys:

„Kasmet sausio mėnesį jūs netenkate kokio nors žemo rango valdininko. Bet kur – galbūt Tokijuje, galbūt Timbuktu. SMERSH tiesiog juos pagrobia. Tuomet iš jų „ištraukia“ visų metų slaptažodžius ir kitą informaciją. Bet iš tikrųjų SMERSH reikia tik slaptažodžių, kurie paskui perduodami SMERSH centrams“.

Pats Bondas atstovauja būtent specialiųjų operacijų dalį – Dvigubų nulių skyriaus darbuotojai padaro tai, ko niekas kitas negali padaryti.

Vis dėlto svarbiausias Flemingo vizijos bruožas yra specialiųjų operacijų reikšmė žvalgyboje. Bondo tarnyba ne tik renka informaciją, bet ir veikia jos pagrindu. Pats Bondas atstovauja būtent specialiųjų operacijų dalį – Dvigubų nulių skyriaus darbuotojai padaro tai, ko niekas kitas negali padaryti.

Šį reginį Flemingo vaizduotėje greičiausiai pagimdė Antrojo pasaulinio karo patirtis. Karo metu jis ne tik pats planavo ir vykdė specialiąsias operacijas. Flemingas taip pat gerai išmanė ir sekė SOE veiklą – be kita ko, šioje įstaigoje tarnavo visuomet Flemingui pavyzdžiu buvęs jo brolis Peteris.

Todėl tikėtina, kad Bondo romanai buvo literatūrinė versija minčių, kurias Flemingui sukėlė SIS ir SOE sujungimas po karo. Jis siekė pavaizduoti ateities Slaptąją tarnybą – savotišką taikos meto kariuomenę, kuri galėtų atremti grėsmes nepradėdama karo. Tokį matymą tikriausiai nulėmė ir Šaltojo karo kontekstas, ir vakarietiškos valstybės raida.

Flemingas pratęsė ir paryškino kito britų rašytojo Rudyardo Kiplingo sukurtą Didžiojo žaidimo metaforą. Šaltasis karas pastūmėjo šį žaidimą iš tolimos Azijos į artimą Europą. XX a. antroje pusėje Didysis žaidimas tapo Vakarų valstybių užsienio politikos esme.

Jau ir po Šaltojo karo pradedame pastebėti, kad specialioji tarnyba yra visa apimantis politinis vaizdinys.

Bet iš tikrųjų tik dabar, jau ir po Šaltojo karo, mes pradedame pastebėti, kad specialioji tarnyba yra visa apimantis politinis vaizdinys. Specialioji tarnyba leidžia vakarietiškai valstybei veikti pavojingose situacijose neįstringant sunkiuose debatuose dėl karo ir taikos ir konkrečiai apibrėžia jos nacionalinį saugumą.

Taip pasiekiame ne visiems malonią išvadą: specialiosios tarnybos yra tikroji Vakarų demokratijos kaina. Bondas mums tai aiškiai parodo, tereikia gerai į jį įsižiūrėti.

Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale "Naujasis Židinys-Aidai“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs