Tvirtas įsitikinimas, kad Bondo nuotykiai prieštarauja realybei, trukdo mums jį rimtai priimti kaip slaptąjį agentą.
Štai labai būdinga ištrauka iš tikro specialiųjų tarnybų profesionalo straipsnio JAV Centrinės žvalgybos valdybos leidžiamame žurnale „Žvalgybos studijos“ („Studies in Intelligence“): „Kiekvieną kartą pradėdamas dėstyti žvalgybos įvadą, aš paklausiu studentų, kokia mintis jiems pirmiausia šauna į galvą išgirdus apie žvalgybą. Atsakymas visada būna tas pats: „Džeimsas Bondas“. Tai liūdina. Ne tik dėl to, kad Džeimsas Bondas išgalvotas, bet ir dėl to, kad per jį nesukuriamas adekvatus žvalgybos atvaizdas.“
Pacituota mintis aiškiai rodo, kaip stipriai Ianui Flemingui prilipo fantazuotojo ir pasakoriaus etiketė. Tikru ar tikrovišku šnipu, šnipo atspindžiu literatūroje ir kine Bondą laiko tik tie, kas apie žvalgybą nieko nesupranta.
Vis dėlto atidesnis Flemingo skaitytojas, nepasiduodantis populiariam pirmam įspūdžiui, atranda, jog pasakoriaus etiketė Bondo autoriui prilipo be pagrindo. Flemingas fantazavo mažiau nei įprasta manyti. Tačiau jo santykis su gyvenimo tikrove ir požiūris į realizmą literatūroje iš tikrųjų buvo netipiški.
„Ši kava geriama šaltai distiliuota. Per šviežiai maltą kavą daug kartų košiamas šaltas vanduo ir taip pagaminamas skystas juodas sirupas. Jis yra labai stiprus ir aromatingas – šaltas distiliavimas leidžia neprarasti aromato, kuris kaitinant išgaruoja virtuvėje. Užpylę sirupą trečdaliu puodelio karšto pieno arba vandens pagaminsite gėrimą, pranokstantį visus kavos viralus geriamus Anglijoje“.
Tai nėra ištrauka iš kurio nors Bondo romano. Šią pastraipą Flemingas įrašė 1947 m. parengtame straipsnyje apie Jamaiką, kurį išspausdino įtakingas britų literatūros žurnalas „Horizon“. Tai įvyko dar prieš Bondui gimstant. Straipsnis, kurį parašė Flemingas, iš esmės buvo pasakojimas apie kelionių įspūdžius (panašiu metu Flemingas nusipirko Jamaikoje sklypą ir pasistatė garsiąją „Aukso akies“ vilą).
Straipsnis, kurį parašė Flemingas, iš esmės buvo pasakojimas apie kelionių įspūdžius (panašiu metu Flemingas nusipirko Jamaikoje sklypą ir pasistatė garsiąją „Aukso akies“ vilą).
Po beveik dvidešimties metų Flemingo draugas Morrisas Cargillas išleido kelionių vadovą po Jamaiką ir įtikino tuomet jau išgarsėjusį Flemingą leisti panaudoti 1947 m. straipsnį kaip knygos įžangą. Tačiau iš šios versijos šaltai distiliuota kava buvo pašalinta.
Savaime suprantama, kad šaltai distiliuoti kavos neįmanoma. Tiesiog Flemingas nusprendė tokiu originaliu būdu pabrėžti savo pamėgtos „Blue Mountain“ kavos (ją labai mėgsta ir Bondas) išskirtinumą.
Ištrauką apie šaltai distiliuotą kavą iš „tikroviško“ Flemingo straipsnio žurnale palyginkime su jo „visiškai išgalvota“ pastraipa Bondo romane „Su meile iš Rusijos“ („From Russia with Love“):
„Generolas G. nutilo, duodamas laiko išryškėti tikrajai savo žodžių reikšmei. Vieną po kito jis apžiūrėjo aplink stalą susėdusių aukštų karininkų veidus. Karininkų akys žvelgė į jį neišduodamos jokių jausmų. Tačiau viduje šiuos labai svarbius vyrus kamavo nerimas. Netrukus prieš juos atsivers krosnies durys. Jie sužinos valstybės paslaptį ir šios žinios vieną dieną gali tapti jiems labai pavojingos. Todėl jau šiandien, ramiai sėdėdami kabinete, jie juto siaubingą kaitrą, kurią skleidžia visos Sovietų Sąjungos galios centras – Prezidiumas“.
Nesunku pastebėti: Flemingo tekstas apie Sovietų Sąjungą skamba taip, tarsi būtų šiuolaikinio sovietmečio tyrinėtojo kūrinys. Bet iš tikrųjų Flemingas rašė prieš šešiasdešimt metų ir, kaip žinome, gyvas nesulaukė Šaltojo karo pabaigos. Atsižvelgiant į tai, jo pateikiamos sovietinės santvarkos ne tik hierarchinės, bet ir psichologinės detalės tiesiog stulbina.
Štai dar viena citata, kurioje toliau pasakojama apie tą patį Sovietų Sąjungos žvalgybos vadovų susitikimą: „Niekas neištarė nė žodžio, kad apsigintų. Nė vienas nestojo už savo padalinį. Niekas nepuolė vardyti daugybės sovietų žvalgybos pergalių, kurias būtų visai lengva priešpastatyti keletui klaidų. Niekas, be to, nekėlė klausimo, kodėl būtent SMERSH vadovas, pats būdamas ne mažiau kaltas negu visi kiti, turi teisę šitaip triuškinamai visus pasmerkti. Sostas tarė Žodį, o generolas G. buvo išrinktas Žodžio ruporu. Tai buvo didelė garbė, malonės ir besiartinančio paaukštinimo ženklas. Todėl visi įsidėmėjo: žvalgybos hierarchijoje generolas G. ir jo SMERSH iškopė į pačią viršūnę.“
Nenustebčiau sužinojęs, kad tik dėl romano „Su meile iš Rusijos“, kurį JAV prezidentas Johnas F. Kennedy įtraukė į savo mėgstamiausių knygų dešimtuką, Kubos krizė buvo sėkmingai išspręsta. Šis romanas galėjo padėti to meto politikui suprasti Sovietų Sąjungą geriau negu daugelis patarėjų.
Tie, kas laiko gerokai vėlesnę Fredericko Forsytho „Ikoną“ („The Icon“) nepaprastai įžvalgia knyga apie Rusiją, turėtų iš naujo skaityti Flemingą. Nenustebčiau sužinojęs, kad tik dėl romano „Su meile iš Rusijos“, kurį JAV prezidentas Johnas F. Kennedy įtraukė į savo mėgstamiausių knygų dešimtuką, Kubos krizė buvo sėkmingai išspręsta. Šis romanas galėjo padėti to meto politikui suprasti Sovietų Sąjungą geriau negu daugelis patarėjų.
Todėl vertinant Bondo tikroviškumą būtina nuolat prisiminti tam tikrą paradoksą. Plačiąja, esmės prasme Flemingas suvokė tikrovę giliau ir aiškiau negu daugelis jo amžininkų. Ne tik suvokė, bet ir mokėjo poetiškai vaizdžiai ir įtikinamai ją perteikti. Bet kartu jis domėjosi tik sau patinkančiais dalykais (pvz. lošimu ir martiniu) ir tik tų dalykų detales gerai išmanė. Viską, ko trūkdavo, jis nedvejodamas įsivaizduodavo. Ir niekada nesivargino taisyti smulkių klaidų.
Čia tiesiog būtina paminėti nepaprastą Flemingo susirašinėjimą su artimu draugu, žinomu aktoriumi Noëliu Cowardu.
Perskaitęs romaną „Daktaras Ne“, Cowardas taip parašė Flemingui: „Aš galiu patikėti šimtakoju, tarantulais, žemės krabais ar milžinišku aštuonkoju. Bet vienu teiginiu aš tikrai nepatikėsiu ir niekada Tau už jį neatleisiu. Tu rašai, kad kai Jamaikoje yra vienuolikta valanda ryto, Anglijoje – šešta ryto. Nevyniojant į vatą, mielas jaunuoli, tai yra sup...tas melas. Kai Jamaikoje yra vienuolikta ryto, Anglijoje – ketvirta ryto“.
Į tai Flemingas atsakė labai paprastai: „Nepriversi manęs ginčytis su Tavim dėl Jamaikos laiko. Aš turiu savo nuomonę, o Tu – savo. Labai nustebčiau, jeigu jos sutaptų.“
Tai, kad Flemingas giliai ir tiksliai jautė tikrovę, ir tai, kad jis neatsakingai vertino literatūrinį realizmą net tikroviškuose žanruose, nebūtinai yra prieštaringos savybės. Greičiau atvirkščiai
Tai, kad Flemingas giliai ir tiksliai jautė tikrovę, ir tai, kad jis neatsakingai vertino literatūrinį realizmą net tikroviškuose žanruose, nebūtinai yra prieštaringos savybės. Greičiau atvirkščiai – jos viena kitą patvirtina.
Flemingas rašė tam, kad pavaizduotų dalykus, kuriuos matė ir jautė, o ne tam, kad kitus įtikintų. Jis ėmėsi kurti ir sėkmingai sukūrė šiuolaikinį herojinį epą tokiu metu, kai dauguma kitų Vakarų rašytojų svarstė apie tikrovės neapčiuopiamumą, nykstančią ribą tarp gėrio ir blogio ir panašius dalykus.
Tai galėjo padaryti tik labai tvirtai tikrovės atžvilgiu besijaučiantis žmogus. Žmogus, kuris supranta pasaulį ir pats tai žino. Toks žmogus, kuris gali sau leisti turėti kitą nuomonę apie Jamaikos laiką.
Šiandien matome, kad Flemingas neapsiriko. Bondas pats tapo mūsų tikrovės dalimi, vadinasi, Bondas ir tikrovė vienas kitam tiko. Todėl į Bondo pasaulį ir jo tikroviškumą turėtume pažvelgti atidžiau.
Jei Flemingas giliai ir tiksliai suvokė jo laikų skaitytojams menkai pažįstamas sovietų specialiąsias tarnybas, kodėl turėtume manyti, kad jis nesukūrė adekvataus Vakarų žvalgybos tarnybų atvaizdo? Juk kalbame apie tarnybas, kurias Flemingas pažinojo kur kas geriau negu įprasta manyti. Bet tai – jau kita tema.
Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale "Naujasis Židinys-Aidai“.
