 |
Dažniausiai šie pasvarstymai atrodo tarsi tiesiogiai mūsų gyvenimo neliečiančios knyginės ir saloninės šnekos. Maždaug taip: turiu pripažinti, kad tarp mūsų tikrai plinta „mirties kultūra“, islamas turi akivaizdų pranašumą prieš bedievystę ir netrukus galime sulaukti šariato teismų Europoje, o rytoj pusryčiams valgysiu sumuštinį su kumpiu.
Tačiau daug akivaizdesnis gal ne tiek artėjančios katastrofos, kiek besikeičiančios epochos paliudijimas yra pasimetimas ir netvarka žmonių kasdienybėje. Tai bado akis tiesiogine to žodžio prasme, bet kaip tik todėl yra nematoma ar, greičiau, nepripažįstama.
Pažvelkite į veidrodį – kaip jūs atrodote. Taip atrodo tikras vakarietis. Bet ar galėtumėte trumpai nupasakoti, kaip atrodo tikras vakarietis? Pamėginkite tiesiog mintyse į šį klausimą atsakyti. Primena kaleidoskopą, tiesa? Niekas nežino, kaip atrodo vakarietis. Jis nebeturi jokio stereotipo.
Sakysite, kad priešais savo asmeninį veidrodį kas kaip nori, tas taip ir atrodo? Iš tiesų, laisvė tam tikrais atvejais nepaklusti visuomenės normoms, būti ekscentriku visada buvo svarbi vakarietiškos žmogaus laisvės sampratos dalis. Tačiau panašu, kad šiandien Vakarai daugiau nieko ir nebeturi.
Visi mes – ekscentrikai, laužantys įsivaizduojamas normas. Bet norint nepaisyti taisyklių reikia jas išmanyti. Ar žinote, kaip apsirengus reikia eiti į darbą? Į teatrą? Į restoraną?
Na, taip, arogancija vakariečių širdyse taip pat dar gyva – į kiekvieną klausimą tikriausiai atsakėte, kad žinote. Galima būtų klausti, kaip reikia rengtis einant pasivaikščioti, bet šiuolaikinio žmogaus protas nepajėgus net priimti tokio klausimo.
Visi mes – ekscentrikai, laužantys įsivaizduojamas normas. Bet norint nepaisyti taisyklių reikia jas išmanyti. Ar žinote, kaip apsirengus reikia eiti į darbą, teatrą? Į restoraną?
Pamąstykite kitaip: ar galėtumėte pasakyti, kad kiti žmonės taip pat žino, kaip atrodyti darbe, teatre ir t. t.? Jei kiekvienas žino savaip, vadinasi, niekas nežino, kaip apsirengti darbe. Bent išoriškai tai atrodo taip pat. Neatsitiktinai beveik sutartinai pripažįstama, kad niekas nebegali paaiškinti, ką reiškia tariamai visuotinai priimtas išvaizdos darbe standartas „business casual“. Tai tarsi koks burtažodis, kartojamas saugantis nuo vis dėlto dar bauginančios beprasmybės ir betvarkės, kuri slepiasi už jo.
Istoriškai visa tai, žinoma, paaiškinama. Mūsų apranga atsirado iš maišto prieš Sistemą. Maišto, kuris truko visą XX amžių, o tam tikra prasme net buvo pratęsimas kito maišto – prieš aristokratiją, kuris vyko XIX amžiuje.
Čia neverta gilintis, dėl ko kilo ir kiek prasmingi buvo šie maištai. Geriau atidžiau pažvelkime į jų pasekmes. Tie, kas savo aprangoje šiandien mėgina saugoti, taip sakant, laiko patikrintą grožį, neišvengiamai virsta dendžiais (Lietuvoje – dar paprasčiau; čia kaklaskarė gali bet ką paversti dendžiu; savo pavyzdžiu tai jau įrodė Algimantas Čekuolis).
Tie, kurie rengiasi taip, kad nebūtų palaikyti dendžiais, tuoj pat supanašėja su maištininkais prieš Sistemą, nors gal net neprisimena, nei kas ta Sistema, nei dėl ko kilo maištas. O dauguma – tie, kuriems apranga neva nerūpi, atrodo kaip tikros Sistemos ir maištininkų mūšio aukos.
Maištas netenka prasmės, kai visi tampa maištininkais. Šiandien tą pasąmoningai ir jaučiame. Todėl keistai aprangai randami nauji paaiškinimai. Pats dažniausias atsakymas į pastaruoju metu kiek sustiprėjusią vakarietiškos išvaizdos kritiką yra toks: šiuolaikinė apranga yra nerūpestinga, patogi ir praktiška. Neva mūsų visuomenė nėra labai manieringa (vis dar tikintys pažanga pabrėžia tai, kaip pasiekimą – išaugome iš beprasmiško maivymosi), laikosi tik kertinių moralės normų (nedemonstruoja viešai visiško nuogumo) ir pragmatiškai žiūri į drabužius (kad būtų pakankamai sausa, šilta ar vėsu, kad būtų sveika ir higieniška).
Skamba išmintingai, bet tai netiesa.
Prisiminkime smokingą. Tai buvo vienas iš pačių nerūpestingiausių visų laikų drabužių. Kai buvo visuotinai pripažintas, jis neabejotinai įkūnijo amžiną vidutinio vyro idealą: aprangą, apie kurią nereikia galvoti. Jei į kiekvieną kviestinę vakarienę (ar net vakarieniaudamas namuose) turi vilktis smokingą, tai vienintelis rūpestis – kad visas komplektas būtų švarus ir išlygintas.
Nesunku suprasti, kodėl smokingą kadaise atmetė tikri maištininkai. Jis simbolizavo žmogaus laisvės suvaržymą, jo įspraudimą į socialinių normų narvą, kaustančią buržuazinę prabangą. O kodėl smokingas netinkamas dabar? Todėl, kad jis per daug formalus. Formalus? O ką tai reiškia? Na, jis toks tiesiog per daug... Vienu žodžiu, daug pragmatiškiau yra gauti kvietimą su neiškoduojamu aprangos kodu ir laužyti galvą, ką apsirengti, kad neatrodytum nei dabita, nei priešingai – netyčia į konservatyvių verslininkų vakarėlį užklydęs pankas.
Nesunku suprasti, kodėl smokingą kadaise atmetė tikri maištininkai. Jis simbolizavo žmogaus laisvės suvaržymą, jo įspraudimą į socialinių normų narvą, kaustančią buržuazinę prabangą.
Kitas pavyzdys – kaliošai. Purvas ant batų – natūrali miestiečio problema. Ne tik puošeivos jaučiasi nemaloniai ir juokingai, kai jų nuo galvos iki kojų tvarkingą aprangą gadina šlapi, dėmėti ar druskos suėsti batai. Todėl net tada, kai nebuvo gumos, žmonės viduje dėvimus batus saugodavo antbačiais su mediniu padu. Guminiai kaliošai tebuvo natūralus patobulinimas.
Maištininkams jie kažkodėl netiko. Gal dėl to, kad buvo sunkiai pritaikomi keisčiausias formas įgijusiems batams. O gal dėl to, kad atrodė per menkai proletariški, per daug susiję su buržuazine kultūra (kaliošai visų pirma buvo skirti saugoti kokybiškiems miesto batams, o ne veltiniams, nors jau greitai žmonės manys priešingai). O šiandien, kai apranga tapo labai praktiška, kaliošų nebereikia, nes žmonės po miestą vaikšto su guminiais batais. Ir, žinoma, visą dieną dirbti biure su daržo batais yra daug sveikiau, o (kitas galimas variantas) atėjus į darbą ir iš jo išeinant persiauti batus – daug praktiškiau negu avėti kaliošus.
Kitaip nei smokingas, jie vis dėlto triumfuoja šiame pasimetusiame pasaulyje. Bet tai jau visų juokingiausia – kaliošai mums pristatomi kaip nelygstama XXI a. naujovė, kainuojanti brangiau nei batai.
Aprangos patogumas turbūt sunkiausiai išmatuojamas, nes tai labai asmeniška. Vis dėlto, jau galima mitu pripažinti teiginį, kad džinsai – patogios kelnės. Su tuo sutiks visi, kas pastaruoju metu nusprendė džinsų atsisakyti (o mūsų gretos nuolat gausėja...). Džinsai – nepatogios kelnės. Tai kelnės, įkūnijusios rokenrolą. Ir tiek.
Bet ne visų hobis yra apranga ir jos istorija. Tad pažvelkime į kitas visuomenės gyvenimo sritis. Kokios, pavyzdžiui, visuomenės normos reguliuoja svečiavimąsi? Kuo skiriasi kvietimas vakarienės nuo kvietimo išgerti kavos? Abu variantai šiandien vienodai gali reikšti ir keturių patiekalų puotą, ir vyną su salotomis.
Nesileiskime į smulkmenas – kiek ir ko atsinešti, kiek galima pavėluoti? Pakalbėkime apie esmę. Kokia vakarienės esmė? Nesunku numanyti atsakymą – žmonėms pabūti kartu. Kadaise maištininkams atrodė, kad jų tėvų socialinės taisyklės, numatančios kada, kaip, su kuo ir kiek ilgai vakarieniauti, tėra snobiški prasimanymai, dirbtinis maivymasis, kuris nužmogina visuomenę. Buržuazinės normos, tarėsi sau maištininkai, tiek suvaržo žmogų, kad susitikime nebelieka tikro nuoširdumo, pokalbio ir minties laisvės.
Šiandien jau daugeliui darosi aišku, kur toks maištas veda – į nuobodulį. Juk dažniausiai viskas vyksta taip: susirenka alkani svečiai, šeimininkai teisinasi, kad jau tuoj, visi maždaug per pusvalandį pavalgo, o toliau – laisvas pokalbis. Skaitydamas ar juo labiau rašydamas niekas neprisipažins, kada ir kur konkrečiai buvo nuobodu laisvame pokalbyje dalyvauti. Bet to ir nereikia. Padėtį aiškiai atskleidžia vis augantis dėmesys stalo žaidimams ir gausėjančios patarimų „kaip užimti svečius per šventes“ skiltys.
Todėl buržuazinė vakarienė (per maištą paveldėta iš aristokratų gyvenimo) yra režisuojama kaip klasikinis spektaklis.
Problema paprasta. Dviem ar trims artimiems draugams pakanka gero maisto ir gero butelio, kad vakaras virstų žmogui būtinais nuoširdžiais išsipasakojimais ir turiningais apmąstymais. Tačiau kai tas pat principas pritaikomas dešimties penkiolikos žmonių būreliui, vakaras tegali virsti varginančiu plepėjimu arba, dar blogiau, girtomis blevyzgomis.
Todėl buržuazinė vakarienė (per maištą paveldėta iš aristokratų gyvenimo) yra režisuojama kaip klasikinis spektaklis. Ji suskirstyta į aiškias dalis, kurių kiekviena turi daugmaž aiškią laiko trukmę ir atskirą erdvę.
Per kelias valandas žmonių dėmesys yra periodiškai sutelkiamas į kokį nors privalomą bendrą objektą (naują patiekalą ar erdvės pakeitimą), o rimtus grupelių pokalbius keičia nereikšmingas bendras pasiplepėjimas. Visa tai ir šiandien puikiai išmano profesionalūs renginių organizatoriai, tiesiog būdami maištininkų palikuonys mes nemanome, kad tai turėtų apmąstyti kiekvienas svečių laukiantis šeimininkas.
Dažnai sakoma, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė nebeskiria gėrio ir blogio, nebeturi gėrio idealo. Tačiau ji taip pat nebeturi ir grožio bei gero gyvenimo idealų. Žmonėms trūksta daugybės smulkių kasdienybę rikiuojančių normų.
Maištui jas sugriauti buvo daug lengviau nei iš tikrųjų pakeisti politiką ar padėtį pasaulyje. Paradoksalu, bet šiandien tai žmonių gyvenimą paverčia daug labiau smulkmenišku. Neturėdami aiškių savo socialinio sluoksnio orientyrų ir taisyklių, mes esame priversti nuolat apmąstyti savo kasdienį elgesį.
Kiekvienas iš mūsų nori ar nenori tampa ekscentriku visų likusių atžvilgiu. Šiaip taip išlaikydami šeimą kaip natūralią grupę, mes daugiau nebegalime niekur atsiremti. Savo išvaizda, elgesiu ir kalba turime nuolat teigti savo pačių susikurtą nepakartojamą tapatybę, savo unikalų stilių.
Tai labai vargina ir nuolat kankina klausimas, kam to reikia. Iš dalies dėl šios priežasties visokiomis smulkiomis formomis plinta padugnių kultūra. Tai jau senokai pastebėjo tokie socialiniai kritikai kaip Theodoras Dalrymple‘as. Logiška. Padugnių kultūra reikalauja mažiausiai pastangų ir šia prasme yra tikrai pragmatiška.
Tačiau tai amžinai tęstis negali. Visuomenė negali gyventi be normų, kaip ir be socialinių sluoksnių (šiuolaikinė Vakarų visuomenė ne tik ne luominė, bet ir beveik beklasė – tai atskira tema).
Mūsų pasimetimas – labai ryškus epochų kaitos ženklas. Laukia kažkas visai naujo. Bet kol tai ateis – neturime kitos išeities, tik atkakliai nepasiduoti gundančiam suglebimui, klausyti savo sąžinės, telkti bendraminčius ir teigti savo tikėjimą. Aš esu istorikas, todėl tikiu kaklaraiščiu. Kad ir kas nutiktų, vyrai vis tiek ką nors ant kaklo ryšės.
