Bernardas Gailius: ES gynybos politika ir Lietuvos interesai

Praėjusią savaitę Prahoje vykusioje gynybos ir saugumo konferencijoje buvo išsamiai apsvarstytos naują pagreitį įgaunančios Europos Sąjungos gynybos politikos idėjos. Lietuva, kaip jau tampa įprasta, pasirinko stebėtojos vaidmenį šiame procese.
Bernardas Gailius
Bernardas Gailius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kadangi valdžia mus įvėlė į kovą dėl Savižudybių komisijos, toliau maitino naujienomis iš antialkoholinio fronto ir kitomis „reformomis“, tai apie Prahos konferenciją beveik nieko ir neišgirdome. Vienintelis mus pasiekęs atgarsis – Briuselio siūlymas kurti Europos gynybos fondą, kurį Lietuvos krašto apsaugos ministras ir verslininkai įvertino teigiamai.

Dėl verslininkų aišku – jie teigiamai vertina galimas perspektyvas uždirbti dalyvaujant būsimuose būsimo fondo konkursuose. Bet kodėl Lietuvos vyriausybė teigiamai vertina ir net remia Briuselio iniciatyvą? Į šį klausimą ne tik neatsakyta – jo niekas net neiškėlė.

O gal vis dėlto paklauskime: kas iš tikrųjų įvyko Prahoje? Ar tai tikrai naudinga Lietuvai?

Konferencijos „vinimi“ tapo Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude‘o Junckerio kalba. Pagrindinė kalbos mintis: būtina stiprinti Europos gynybos pajėgumus. Dabar Europos valstybės savo gynybai skiria per mažai lėšų, be to, nepagrįstai išskaido resursus naudodamos skirtingas ginkluotės sistemas. Kartu jos galėtų daugiau.

Šių dienų kontekste visa tai skamba labai aktualiai, net iš pažiūros šviežiai. Tačiau ir pats J.C.Junckeris turėjo pripažinti, kad bendros Europos gynybos idėja yra labai sena ir niekaip nerealizuojama.

Kalboje buvo prisimintas 1950 m. „Pleveno planas“ (inicijuotas Prancūzijos gynybos ministro René Pleveno, todėl pavadintas jo vardu), kėlęs tikslą sukurti nuo NATO nepriklausomas Europos ginkluotąsias pajėgas. Kaip šios tradicijos tęsinys pristatyta 2003 m. Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo iniciatyva įkurti Europos saugumo ir gynybos sąjungą, kurioje aktyviai dalyvavo pats J.C.Junckeris – tuometinis Liuksemburgo premjeras.

Šį kartą Prahoje J.C.Junckeris atvirai nestojo prieš NATO. Ši tema kalboje buvo subtiliai modifikuota, akcentuojant ES ir NATO bendradarbiavimo svarbą. Idėja aiški: Europos valstybės NATO turėtų kalbėti vienu balsu. Tik taip jos prilygtų „didžiajam broliui“ JAV.

Čia pasiekiame tikrai esminį ir giluminį J.C.Junckerio kalbos motyvą. Jis atstovauja tam tikruose sluoksniuose įsitvirtinusiai senai europietiško antiamerikanizmo tradicijai. Ši pasaulėžiūra į JAV žvelgia su baime ir pavydu vienu metu, amerikiečius matydama kaip geriausiu atveju konkurentus, o blogiausiu – slaptus Europos priešus.

Ši pasaulėžiūra į JAV žvelgia su baime ir pavydu vienu metu, amerikiečius matydama kaip geriausiu atveju konkurentus, o blogiausiu – slaptus Europos priešus.

Pastaruoju metu susiklostė palankios sąlygos tokiam mąstymui ypač suklestėti. Dar prieš JAV prezidento rinkimus buvo paviešinta informacija apie galimai amerikiečių pasiklausytus Vokietijos ir Prancūzijos vadovų pokalbius. Vokietijoje skandalas dar paaštrėjo sulaikius žvalgybos ir Gynybos ministerijos pareigūnus, įtariamus šnipinėjimu JAV.

Visa tai, žinoma, vainikavo Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Iš anksto europiečių nelauktas ir nenuspėjamos grėsmės šaltiniu laikytas ekscentrikas atėjęs į valdžią ėmė teisinti visus blogiausius lūkesčius. Jis beveik tiesiai šviesiai pagrasino NATO partneriams, kad privers juos brangiai sumokėti už JAV karinę pagalbą, ir net pradėjo kalbėti apie menkstančią NATO reikšmę.

Šis kontekstas sukūrė palankią terpę J.C.Junckerio kalbai ir joje paskelbtai senai-naujai iniciatyvai. Vėl mėginsime gynyboje pasivyti ir aplenkti JAV. Būtent tam skirtas ir Lietuvos remiamas Europos gynybos fondas.

Labai abejotina, kad šis fondas pasieks didesnę Europos kariuomenių integraciją mūšio lauke negu jau pasiekė NATO. Bet jis tikrai sukels visai kitą – finansinį efektą. Juk ES pinigai iš tikrųjų yra valstybių-narių pinigai, o ne federalinis biudžetas. Todėl daugeliui valstybių-narių, o visų pirma – didžiosioms donorėms, Europos gynybos fondas taps patogia priežastimi ir toliau nepasiekti NATO užsibrėžto gynybos išlaidų lygio.

J.C.Junckeris yra per daug patyręs politikas, kad viso to nesuprastų. Todėl tikėtina, kad tikrasis jo tikslas visai nėra geresnė Europos gynyba.

J.C.Junckeris yra per daug patyręs politikas, kad viso to nesuprastų. Todėl tikėtina, kad tikrasis jo tikslas visai nėra geresnė Europos gynyba.

Europoje visi yra pirmiausia savo valstybių piliečiai. Euroentuziastas J.C.Junckeris – jokia išimtis. Jis yra Liuksemburgo politikas, rekordiškai ilgai buvęs šios valstybės vadovu. Todėl į jo iniciatyvas visada verta pažvelgti „Liuksemburgo žvilgsniu“.

Vienintelis tikras iššūkis Liuksemburgo gynybai yra šiuo metu itin menkai tikėtinas Vokietijos ir Prancūzijos konfliktas. Todėl J.C.Junckeris gali sau leisti skambius išvedžiojimus apie terorizmą, Šiaurės Korėją ir kitokias jam pačiam tolimas „globalias“ grėsmes.

Tuo tarpu konkretus ir šiandien itin aktualus Liuksemburgo interesas yra nuolat auganti ir nesustojanti ES integracija ar net federalizacija. Galima ilgai vardinti, kodėl tai naudinga, bet čia tik trumpai apibendrinkim: klestint ES, Liuksemburgas yra komforto sala iš visų pusių apsupta plačių „buferinių zonų“.

Net jeigu Europos gynybos fondas nedaug pasieks stiprinant Europos karinę galią, jis tikrai ženkliai išaugins ES institucijų tinklą. „Liuksemburgo žvilgsniu“ žvelgiant tai jau savaime pasiekimas. Visos aplinkybės tokiam žingsniui palankios – tai kodėl J.C.Junckeris turėtų jo nežengti?

Tačiau iš Lietuvos perspektyvos viskas atrodo atvirkščiai. Lietuva negali sau leisti tokios prabangos kaip antiamerikanizmas. Ką ten antiamerikanizmas, mes net negalime sau leisti turėti griežtos nuomonės apie Turkijos vidaus politiką.

Lietuvai gynyba yra esminis, visaapimantis politikos klausimas. Toks klausimas, su kuriuo negali juokauti ar žaisti. Todėl Lietuvai svarbiausia – NATO integralumas, kurį reikia ginti nuo bet kokių rizikingų iniciatyvų.

Jei savo gynyboje galėtume pasitikėti tik ES, mūsų lauktų liūdna ateitis.

Kita vertus ES integracija mums – ne pirmos reikšmės klausimas. Netgi priešingai – Brexit ir kitų panašių procesų akivaizdoje mes galėtume ir gal turėtume būti tie, kurie pasisako už aiškias integracijos ribas.

Apsibrėžkime, kas tikrai naudinga visoms valstybėms-narėms, ir sustokime ties tuo, nesiekdami to, kas naudinga tik kai kuriems iš mūsų. Maždaug tokia idėja galėtų tapti visai neblogu Lietuvos politikos ES viduje pagrindu.

Todėl mes neturime jokios svarios priežasties remti Europos gynybos fondo iniciatyvą. Ypač, kad nepaisant visų skandalų ir kalbų JAV veiksmai rodo augančius, o ne menkstančius įsipareigojimus Europos gynybai.

Bent jau taip viskas atrodytų, jei iš tikrųjų savo interesus suvoktume, formuluotume ir gintume. Kai stovime nuošalyje ir stebime ES politiką kaip mūsų neliečiantį procesą, tada taip ir išeina, kad viską palaikome ir remiame.

J.C.Junckerio iniciatyvos greičiausiai nesukels dramatiškų pasekmių NATO ateičiai ir Europos gynybai. Bet tai geras pavyzdys, kiek prarandame ir kaip klystame atsisakydami iš tikrųjų gyventi Vakarų pasaulyje. Kvėpuoti to pasaulio oru, sekti jo procesus ir juose dalyvauti – taip, kaip J.C.Junckerio asmenyje daro Liuksemburgas.

Mažiausiai vienu atveju J.C.Junckeris pasakė netiesą. Jis teigė, kad ES piliečiai tikisi, jog juos apgins Europos saugumo ir gynybos sąjunga. Lietuviai yra tie ES piliečiai, kurie pirmieji turėtų tokiam teiginiui paprieštarauti.

Jei savo gynyboje galėtume pasitikėti tik ES, mūsų lauktų liūdna ateitis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis