Vokiečių politikos mąstytojas Carlas Schmittas kadaise rašė, kad politinę formą sudaro trys elementai: teisinė sistema, aparatas (tai, ką šiandien pavadintume biurokratija) ir meninė išraiška.
C.Schmittas tvirtino, kad Katalikų Bažnyčia yra tikra politinė forma, nes yra ne tik matoma pasaulyje kaip teisinė santvarka ir biurokratinis aparatas, bet ir atspindima meno kūriniuose, kitaip tariant, turi aiškią regimą išvaizdą.
Tarp šių eilučių galima perskaityti mintį, kad šiuolaikinė valstybė (C.Schmittas rašė XX a. pradžioje, bet ši idėja vis dar aktuali) patiria tam tikrą krizę būtent dėl to, kad deramai nesuvokia savęs kaip politinės formos.
Pirmiausia valstybę atskleidžia politinė architektūra, nedaug pakitusi nuo pat Antikos laikų. Sostinė turi forumą (pagrindinę aikštę) ir svarbiausius politinius pastatus, miestas – rotušę ir teismą ir t. t.
Jei per šią prizmę pažvelgtume į šiandienos Lietuvą, rezultatas nuteiktų visai optimistiškai. Pirmiausia, Lietuva po 1990 m. sukūrė visiškai naują teisės sistemą. Jos pradžia – Konstitucija, nesusijusi su jokiomis praeities konstitucijomis. Šio įvykio reikšmę sunku pervertinti. Kita vertus, tie, kas iš vidaus pažįsta šiuolaikinę Lietuvos biurokratiją, tikriausiai sutiktų su tuo, kad nepaisant visų diskusijų apie sovietinį palikimą, tai yra būtent Lietuvos biurokratija. Tačiau valstybės išvaizdos klausimas, atrodo, vis dar praslysta pro akis.
Galima sakyti, kad grožis – skonio reikalas, tačiau išvaizda yra susijusi ir su atpažinimu. Mano kostiumas gali būti įvertintas kaip gražus ar negražus tik po to, kai jis atpažįstamas kaip kostiumas. Iš ko tad atpažinti valstybę?
Pirmiausia valstybę atskleidžia politinė architektūra, nedaug pakitusi nuo pat Antikos laikų. Sostinė turi forumą (pagrindinę aikštę) ir svarbiausius politinius pastatus, miestas – rotušę ir teismą ir t. t.
Šį savotišką valstybės piešinį papildo paminklai, kurie žymi svarbius valstybei įvykius, primena apie reikšmingus asmenis ar vietas. Kartu su architektūrine „konstrukcija“ (nors gal tiksliau būtų tai lyginti su augalu, pabrėžiant, kad tik labai retais atvejais valstybės išvaizda yra sukonstruojama. Teisingiau įsivaizduoti, kad, kaip ir žmogus, valstybė išvaizdą įgyja), paminklai reprezentuoja valstybę kaip politinę bendruomenę ir leidžia ją atpažinti.
Valstybės išvaizdos reikšmę labai gerai suprato totalitariniai režimai. Stalino architektūra pribloškia kaip tik dėl to, kad nėra „viešieji ryšiai“, o greičiau religinė statyba. Tai statyba, leidžianti akimirksniu atpažinti ne šiaip valstybę, o būtent komunistinę valstybę.
Kaip bažnyčių tinklas pasaulyje visuomet liudija Jėzų Kristų, taip ir Stalino miestai liudija ir dar bent kurį laiką liudys komunizmą. Žodis „liudija“ čia išreiškia nuolatinį atsinaujinimą ir labai skiriasi nuo žodžio „primena“. Šiuo požiūriu įsidėmėtinas niekaip iš praeities neišsivaduojančio stalininio Minsko pavyzdys.
Kita svarbi valstybės išvaizdos detalė yra uniforma. Ypač policijos uniforma. Ypač policijos dėl to, kad policija yra valstybė čia ir dabar, kiekvieno iš mūsų kasdienybėje. Lietuvos kariuomenė šiandien pirmiausia yra Lietuva Afganistane, o Lietuvos policija visada yra Lietuva Lietuvoje. Policija, kaip jau pradeda suprasti patys policininkai, tam tikra prasme yra biurokratijos esmė.
Kita svarbi valstybės išvaizdos detalė yra uniforma.
Šią temą būtų galima ilgai plėtoti, tačiau susitelkime į išvaizdą. Policininko išvaizda leidžia iš karto atpažinti valstybę labai panašiai, kaip ir architektūra. Todėl policijos uniforma toli gražu nėra vien skonio ir praktinių sumetimų klausimas.
Kuo labiau policininkai primena kelio darbininkus, o užrašai ant policijos transporto – grafičius ar lenktyninių automobilių spalvas, tuo labiau stebėtojas abejoja valstybės autoritetu ir net jos egzistavimu. Įsivaizduokite policininką, sulaikantį nusikaltėlį. Tokiame paveiksle kontrastas turi esminę reikšmę. Kuo labiau panašūs veikėjai, kuo labiau paveikslas primena muštynes, tuo labiau abejotina darosi policininko teisė areštuoti savo priešininką.
Šia tema jau keletą metų mėgaujasi Prancūzijos – vieną iš seniausių pasaulyje policijos įstaigų turinčios valstybės, kriminalinio kino kūrėjai. Turbūt žinomiausia juosta – „13 rajonas“ (Banlieue 13), tačiau tai ne vienintelis filmas, kuriame nusikaltėlių ir policijos susidūrimas vaizduojamas kaip lygiaverčių (o kodėl ne lygiateisių?) priešininkų kova.
Sunku pasakyti, ar tai supranta patys tokių filmų kūrėjai, bet jų keliamas klausimas yra estetinis. Išvaizda šiuo atveju yra ne „paviršiaus“, o būtent „esmės“ problema.
Taip vertinant padėtį, Lietuva su buvusiame LKP CK pastate posėdžiaujančia Vyriausybe, aplink sovietinę Aukščiausiąją Tarybą lipdomu parlamentu, į miesto pakraštį iškraustytais ir „vieno langelio“ principu veikiančiais Vilniaus teismais ir dažnai vis dar grėsmingos, o ne autoritetingos išvaizdos policininkais, žinoma, neįkvepia.
Lietuva yra geresnė valstybė negu atrodo ir šį neatitikimą, ko gero, lemia dvi priežastys.
Visų pirma, Lietuvai tenka iš naujo atskleisti savo išvaizdą labai nepalankioje aplinkoje. Dar XX a. viduryje Vakarų pasaulis nusprendė, kad grožis nesvarbus. Svarbiausia daiktų savybė – jų paskirtis, o pagražinimai ne tik nepadeda, bet net trukdo funkcionalumui. Toks išvaizdos ir veiksmingumo supriešinimas valstybės atveju privedė prie valstybės ženklų nuvertėjimo (teisėjo mantija, pavyzdžiui, juk nepadeda jam atlikti savo funkcijos – ar tikrai?) ir jų sutapatinimo su versle įprastais prekės ženklais.
Valstybės pastatai tapo „ofisais“, uniformos – pareigūnų „pakuotėmis“ arba „darbine apranga“ ir pan. Valstybės kaip politinės formos atpažinimas iš išvaizdos tariamai neteko prasmės, svarbus, atseit, liko tik įvaizdis, kuris turi konkrečią funkciją – formuoti palankią aplinkinių nuomonę.
Senoms ir tvirtoms valstybėms visa tai kenkia ne labiau negu kvaila mada gražiai moteriai. Pavojingiausia ši, vis dar neatslūgstanti, nors piką jau neabejotinai peržengusi, tendencija yra būtent naujoms valstybėms. Besistengdamos susikurti įvaizdį, jos nepajėgia atskleisti savo tikrosios išvaizdos.
Šiandien yra dvi išbaigtos Lietuvos vizijos, kurios sugeba „atrodyti“ ir „pasirodyti“ kaip grožio vizijos.
Kita vertus, Lietuvos išvaizdos klausimas yra neatsiejamas nuo jos tapatybės problemos, kuri, daugeliu požiūrių yra istorinė. Nesileidžiant į diskusijas, galima tvirtinti, kad šiandien yra dvi išbaigtos Lietuvos vizijos, kurios sugeba „atrodyti“ ir „pasirodyti“ kaip grožio vizijos.
Viena iš jų – Maironio Lietuva, šiek tiek pakitusi per partizanų karą ir taikų antisovietinį pasipriešinimą. Kita – sovietų Lietuva, kuri nugvelbė Maironio idėją Trakų pilyje ir šiandien savaip ją tęsia Valdovų rūmuose.
Abi vizijos buvo taikliai demaskuotos Nerijos Putinaitės, į kurios veikalus „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ ir „Nenutrūkusi styga“ ir nukreipčiau plačiau besidomintį skaitytoją. Čia pakaks pasakyti, kad nė viena vizija mums netinka. Pirmoji – per daug pasenusi, antroji – per daug netikra, kad įkvėptų. Mums reikia naujo atsakymo, kas yra Lietuva ir kaip ji atrodo. Čia, tikriausiai, ir įstrigome.
Šį politinį akligatvį aiškiausiai liudija tuščiai boluojanti Lukiškių aikštė. Nesiveliant į nesibaigiančią diskusiją dėl šios aikštės paminklo, reikia pasakyti, kad tai labai simptomiškas ginčas, kurio esmė – būtent Lietuvos išvaizda.
Dėl suprantamų priežasčių Lukiškių aikštėje nepavyko pastatyti paminklo pasipriešinimo kovų dalyviams. Nepavyko čia sugalvoti ir ko nors panašaus į Valdovų rūmus. Kažkam, matyt, atrodė, kad laisvės simbolis (jį galiausiai nuspręsta statyti) yra pakankamai neutralus dalykas, kuris leis apeiti problemą jos nesprendžiant.
Šiandien jau aišku, kad ir tai nepavyks. Paaiškėjo, kad klausimas, „kaip atrodo laisvė?“ yra toks pat konkretus, kaip ir klausimas, „kaip atrodo Lietuva?“.
Gali būti, kad kaip tik visų pamirštoje Lukiškių aikštėje ir glūdi atsakymas į Lietuvos išvaizdos problemą. Simbolinė valstybės statyba nepasieks finalinio etapo, kol nepastatysime realaus paminklo ir nepajėgsime įsivaizduoti Lietuvos kaip reginio.
Taigi, kaip atrodo laisva Lietuva? Ir ką šiandien reiškia pasakyti „graži tu, mano brangi tėvyne“?
