Kaip žinome, 2012 m. pabaigoje parlamento rinkimus laimėjo partija skambiu pavadinimu „Gruzijos svajonė“. Jos įkūrėjas, žinomas Gruzijos ir Rusijos verslininkas Bidzina Ivanišvilis iš pradžių tapo premjeru, bet 2013 m. lapkritį, po jo partijai palankiai pasibaigusių prezidento rinkimų, pasitraukė iš šių pareigų.
Vos pradėjusi darbą vyriausybėje „Gruzijos svajonė“ griebėsi politinių represijų prieš dabar jau buvusio prezidento Michailo Saakašvilio rėmėjus, susitelkusius opoziciniame Vieningame nacionaliniame judėjime. Artimiausi M.Saakašvilio sąjungininkai buvo apkaltinti piktnaudžiavimu pareigomis, valstybės lėšų pasisavinimu ir panašiais nusikaltimais – kaip ir įprasta tokiais atvejais.
Vos pradėjusi darbą vyriausybėje „Gruzijos svajonė“ griebėsi politinių represijų prieš dabar jau buvusio prezidento Michailo Saakašvilio rėmėjus.
Žinoma, dauguma šių persekiojimų stebėtojų nuo pat pradžių įtarė, kad kilpa, taip sakant, iš tikrųjų mezgama pačiam M.Saakašviliui. Viešumą pasiekia tik nuotrupos žinių apie tai, kad iš suimtų Vieningojo nacionalinio judėjimo narių reikalaujama padėti atskleisti Zurabo Žvanijos mirties aplinkybes.
Z.Žvanija – buvęs M.Saakašvilio bendražygis, o vėliau oponentas, mirė 2005 m. Oficialiai skelbta, kad jis apsinuodijo anglies dioksidu. Tačiau Z.Žvanijos artimieji tvirtina, kad politikas buvo nužudytas. Įvairūs „Gruzijos svajonės“ veikėjai, įskaitant patį B.Ivanišvilį, yra viešai tvirtinę, kad M.Saakašvilis yra susijęs su Z.Žvanijos žūtimi ir kad dabar jau buvusiam prezidentui teks už tai atsakyti.
Beje, 2013 m. rudenį prisistatydamas parlamente B.Ivanišvilio įpėdinis dabartinis Gruzijos premjeras Iraklis Garibašvilis tvirtino, kad turi informacijos ir apie kitus žmones, kurie dingo ir buvo galimai nužudyti M.Saakšvilio valdymo metu. I.Garibašvilis pažadėjo, kad jau netrukus visuomenė išgirs apie šiuos kraupius nusikaltimus.
Taigi visiškai akivaizdu, kad „Gruzijos svajonė“ viešajame gyvenime kuria tam tikrą siužetą. Pagal šį siužetą, M.Saakašvilis buvo tironas, kurio Gruzijos žmonės pagaliau nusikratė. Dabar esą reikia atstatyti teisingumą ir taip sutaikyti visuomenę, ją paruošiant naujam gyvenimui.
Suprantama ir tai, kad prisidengdama šiuo siužetu „Gruzijos svajonė“ siekia įgyvendinti savo tikruosius politinius tikslus, kurie kol kas dar nėra labai aiškūs.
Visiškai įmanoma, jog nuversti M.Saakašvilį ir sutriuškinti jo partiją tėra vienintelis „Gruzijos svajonės“ tikslas. Tokiu atveju politikos apžvalgininkai visai pagrįstai prognozuoja greitą šios partijos skilimą ir galą, nes po prezidento rinkimų svarbiausio jos priešo nebeliko Gruzijoje.
Nors M.Saakašvilis tvirtino sieksiąs normaliai gyventi savo valstybėje, jis kol kas negrįžta iš užsitęsusių kelionių užsienyje.
Tačiau svarbiau kas kita. Išvadą, kad prieš Vieningojo nacionalinio judėjimo narius pradėti procesai kol kas tėra tam tikras politinis spektaklis, galima daryti neatsižvelgiant į pateiktų įtarimų pagrįstumą.
Užsienio stebėtojui neįmanoma teisingai įvertinti politika apipintų galimų nusikaltimų aplinkybių, bet tai ir nebūtina. Visai kiti dalykai liudija, kad Gruzijoje vykstantis tariamas tironijos įveikimas yra tik vienos partijos kuriamas siužetas.
Visų pirma, jei M.Saakašvilis buvo tironas, tai Gruzijos žmonės jo nusikratė stebėtinai lengvai. Paprastai tironų iš jų rūmų neišbalsuosi, dažniau tenka nužudyti.
Visų pirma, jei M.Saakašvilis buvo tironas, tai Gruzijos žmonės jo nusikratė stebėtinai lengvai. Paprastai tironų iš jų rūmų neišbalsuosi, dažniau tenka nužudyti.
Antra, „Gruzijos svajonės“ įtaka pačioje Gruzijoje, atrodo, turi gana aiškias ribas. Jei 2012 m. parlamento rinkimų rezultatai ką nors liudija (o atrodo, kad liudija), tai pergalė prieš tariamą tironą nėra labai stabili – maždaug 60/40.
Tokiomis sąlygomis ir atsižvelgiant į Kaukazo papročius, Vieningasis nacionalinis judėjimas neabejotinai galėtų sukelti rimtą pilietinį karą ir pagrįstai tikėtis jį laimėti. Bet, beje, nepaisant visų persekiojimų, kol kas dar nesukėlė – tai taip pat reikšmingas politinis faktas.
Tai, kad M.Saakašvilio ir, sakykime, trečiojo tūkstantmečio Gruzijos istorijoje dar anksti dėti tašką, liudija ir santykinai labai nuosaiki „Gruzijos svajonės“ užsienio politika. Vienų žmonių baimės, o kitų lūkesčiai dėl labai greito Gruzijos rusifikavimo kol kas neišsipildė. Rusija leido importuoti kai kuriuos gruziniškus produktus, tačiau šis žingsnis dar nesukėlė jokių rimtesnių pasekmių.
Palyginti lėtas naujosios Gruzijos suartėjimas su Rusija, tikėtina, priklauso ir nuo pačios Rusijos pozicijos. Kremlius šiuo metu turi kitų rūpesčių. 2013 m. Vladimirui Putinui teko daug jėgų atiduoti sprendžiant Ukrainos problemas ir neaišku, ko dar ten prireiks griebtis.
Be to, kiek galima spręsti iš žiniasklaidos pranešimų, Rusijoje smarkiai auga etninė įtampa ir priešiškumas Kaukazo tautų atstovams. Tam tikras Rusijos visuomenės sluoksnis, panašu, pakankamai rimtai klausia, kodėl reikia mokėti už Šiaurės Kaukazo ir visų jo problemų išlaikymą.
Tokiomis sąlygomis Rusijos valdžiai gali būti nepalanku rimčiau plėsti įtaką tame regione ir atvirai bičiuliautis net ir su tariamai „savais“ kaukaziečiais. Dėl to iš šalies paprastai pavaizduojamas, o tikrovėje daug sudėtingiau įgyvendinamas Gruzijos „pririšimas“ prie Rusijos gali užsitęsti ir apsunkti.
Vertinant Rusijos įtaką aplinkinėms valstybėms taip pat visada svarbu tiksliai atskirti prorusiškas ir Kremliaus kontroliuojamas jėgas.
Vertinant Rusijos įtaką aplinkinėms valstybėms taip pat visada svarbu tiksliai atskirti prorusiškas ir Kremliaus kontroliuojamas jėgas.
Tiksliai nežinome, kas yra „Gruzijos svajonė“ – ar tai slaptųjų tarnybų projektas, ar iniciatyva, kilusi iš bendro verslo su kažkuriais Rusijos magnatais, ar dar koks nors kitoks prorusiškas reiškinys. O nuo to labai priklauso ir Rusijos valdžios požiūris į „Gruzijos svajonę“, ir šios partijos vadovų galimybės išgauti iš Kremliaus nuolaidų ar gėrybių.
Matyt, iš dalies kaip tik dėl ne visai aiškių santykių su Rusija naujieji Gruzijos vadovai pabrėžtinai neatsisako ir integracijos į Vakarus planų.
Kaip žinome, Vilniaus viršūnių susitikimo metu Gruzija pradėjo asociacijos sutarties su ES pasirašymo procedūrą. O kai naujasis Gruzijos prezidentas pareiškė, kad jo valstybė yra ištikima Vakarų partnerė, buvo galima pagalvoti, kad kalba pats M.Saakašvilis.
Manau, tikrasis klausimas, kurį šiuo metu sprendžia Gruzija, yra valstybingumo klausimas. Svajonės politikoje labai svarbios, bet valstybės išlieka arba žlunga ne dėl svajonių, o greičiau dėl tikėjimo.
Valstybės dažnai apibūdinamos kaip statiniai ir aktyvią politiką dažnai lydi tikros statybos. Taip, beje, elgėsi ir M.Saakašvilis. Paralelė tarp naujos politikos ir naujos architektūros šiuo ir kitais atvejais atrodo akivaizdi.
Naujų namų statyba primena naujo aparato, naujų valstybės įstaigų, pagaliau, naujo „tautos namo“ – taigi, visos valstybės statybą. Šio tipo politiniai lyderiai greitai pralekiantį laiką vertina kaip savo didžiausią iššūkį. Reikia spėti kuo daugiau pastatyti, kad paskui vidaus ir išorės priešams būtų kuo sunkiau sugriauti.
Tai logiška, bet neišsami valstybės samprata. Ji ignoruoja labai svarbią aplinkybę. Tikra valstybė visuomet yra prieštaraujančių interesų sąjunga. Tam, kad ji egzistuotų, politiniai oponentai ir net tikri priešai privalo įgyti tiek tikėjimo bendra ateitimi, kad jis nusvertų bet kokius kitus interesus.
Vidaus politikoje dažnai tenka ne sutriuškinti vienas kitą, o kurti bendrą gyvenimą nepaisant nesutarimų. Praktiškai tai reiškia, kad svarbiau ne džiaugsmingai triumfuoti, o skausmingai nuryti nuoskaudas.
Trumpai tariant, visiems gruzinams, kad ir kokių svajonių jie turėtų, pats metas prisiminti Rainerį Mariją Rilkę: „Kas apie pergales kalba? Ištverti – štai viskas“.
